Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda turbūt ne veltui viešojoje erdvėje reprezentuoja save kaip visos Lietuvos komanda. Tai ne tik istorija, tai – žūtbūtinė kova, azartas, džiaugsmas ir liūdesys, perduodamas iš kartos į kartą.
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Visa tai susilieja į ypatingą atmosferą, kuri yra sukuriama „Žalgirio“ namuose, kuomet senas ir jaunas, darbininkas ir studentas pradeda plūsti į krepšinio meką – palaikyti savo miesto, galų gale šalies, komandos, nesvarbu iš kokio miesto yra kas atvykęs, ir kokio lygio rungtynes stebėtų: vietinio (LKL), regioninio (VTB) ar kontinentinio (Eurolyga). Galbūt todėl visi atvykstantys į Kauną „Žalgirio“ varžovai bijo ne tiek pačios komandos, kiek jo šeštojo žaidėjo – sirgalių ir jų sukuriamos ypatingos atmosferos arenoje, kurios, deja, šiandien pradeda stigti...

Atmosferos kūrimas arenoje yra daugelio veiklos rezultatas, bet turbūt svarbiausias pagrindas – viešai matoma ir deklaruojama komandos palaikymo kultūra. Kalbant apie lietuvišką komandos palaikymo kultūrą, reikia pasakyti, kad ji kiek skiriasi nuo kitų šalių, nes pvz.: pietų slavų kraštuose palaikymas išreiškiamas beveik nenutrūkstama daina ir šūkiais, rytuose – komentatorių pastangomis užvesti komandą ir aistruolius, pietuose – šventišku stiliumi, kuriam šūkiai, petardos, vėliavos ir, net muštynės, yra naetskiriamas tokio aistruolių palaikymo stiliaus bruožas.

Tiesa, vakariečiai, šiuo atžvilgiu yra kiek santūresni, jie turi savus fanus, jų klubus, ir jiems prijaučiančius, kurie ir tampa tokios ypatingos atmosferos kūrėjais – jos maestro ir dirigentais. Mes, lietuviai, savo komandos palaikymo kultūra, turbūt, ir esame labiau panašūs į vakariečius, tik gal kiek truputį entuziastingesni.

Nors „Žalgirio“ arena ne retai būna sausakimša, vis d4lto didžiausią krepšinio aistruolių palaikymą komanda įgauna iš jos nuolatinių fanų. Nuo to, kaip šie palaiko komandą priklauso ir atmosfera namų arenoje, ir pačios komandos motyvacija žaisti. Toną atmosferai kurti užduoda fanai, o ritmą palaiko visi į areną susirinkę komandos gerbėjai, sirgaliai, žiūrovai, jau nekalbant apie komandos ir arenos aptarnavimo personalą.

Šaukimas, švilpimas, trimitavimas, kojų trypimas, mosikavimas rankomis, įvairiais kitais specialiai sirgaliams skirtais atributais, replikos žaidėjams ir teisėjams – krepšinio žaidimo dalis, nuolatinis procesas susijęs su komandos palaikymu tada kuomet ši ginasi, todėl šie veiksmai yra visiškai teisingi, logiški ir natūralūs. Komandos puolimo atveju, kuomet visa arena turėtų palaikyti komandą skanduodama, plodama ar kaip kitaip išreikšdama norą pabaigti ataką taikliai, po to, kai „Žalgiris“ išsikėlė iš legendinės halės į savo areną – beveik neliko.

Tiesa, pirmieji metai, kuomet komanda persikėlė iš palyginti mikro erdvės į makro erdvę ir bandė prisitaikyti naujoje aplinkoje, buvo pamokų metai: fanai „atrado“ savo vietą arenoje, garsistai, techniniai darbuotojai – perkando arenos valdymo sistemą, galų gale padaugėjo šokėjų, atsirado daugiau vėliavų ir t.t. – atrodė, kad visi prisitaikė, bet... pristigo vienybės jausmo. To priežastis – „Žalgirio“ fanų klubų schizma.

Šiandien, būdamas eiliniu krepšinio sirgaliu ir lankydamasis veik kiekvienose „Žalgirio“ rungtynėse nematau ir nerandu, o labiau prarandu tą vienybės jausmą arenoje, kuomet fanai būdavo tie, kurie tą jausmą, tą ypatingą atmosferą įžiebdavo. Šiuo metu „Žalgiris“ turi tris palaikymo klubus: istorinį – „Grean Death“ (lt. k. Žalioji mirtis), jo atskalūną – „Grean white boys“ (lt. k. Žaliai balti) ir naująjį - „Green Legion“ (lt. k. Žaliasis legionas). Pastarieji, bent jau pagal savo dislokacijos vietą arenoje, kaip galima pastebėti, mano manymu labiau yra suartėję su Žaliai baltais...

Tai kur gi problema? Problema ne ta, kad šie fanų klubai atskira vidine ideologija vedami palaiko komandą, problema netgi ne tai, kad tiek vienų, tiek kitų jų kiekybinis buvimas yra sąlyginai mažas, jei matavimo dydį laikysime pačios arenos dydį bei apsirūpinimą sirgaliams reikalinga atributika (būgnais, vėliavomis ir pan.), problema – vienybės stoka komandos palaikyme, kaip paradoksaliai tai benuskambėtų kalbant apie fanų klubų veiklą.

Senieji (Žaliosios mirties) fanai palaiko komandą skanduodami senus, manau, daugeliui eilinių sirgalių seniai žinomus, jau per ilgą laiko tarpą prigijusius, tiesa, gal kiek nuvalkiotus, bet esminius šūkius (pvz.: Žalia-balta-žalia-balta, Visi Kauno žalgirio fanai, Ž-A-L-G-I-R-I-S, K-A-U-N-A-S ir pan.), kurie, kaip to įrodymas, po kelių akimirkų užtvindo visą areną. Tuo tarpu jaunesnieji (Žaliai balti ir legionieriai), norėdami komandos palaikymo kultūrą, kiek suradikalinti, pagyvinti (?!), ne tik skanduoja naujus, kurių ne daugelis į areną susirinkusių težino, nes jie yra arba per ilgi, arba per arenos šurmulį nesuprantami, negirdimi, bet ir stebina į areną susirinkusius savo elgesiu.

Jei senieji muša būgną, šaukia skanduotes, iškelia į viršų šalikėlius, mojuoja vėliavomis ir vienu kitu užrašu arba ugnies fakelu, išmeta į orą konfeti, tai jaunieji ne tik daro visa tai, dar su didesniu įkvėpimu ir entuziazmu, siekdami kaip galima labiau išreikšti savo palaikymą, o kartu ir poziciją įvairiais užrašais (kartais net balansuojančiais ties absurdo riba), bet, bent jau man atrodo, kad nė nestebi rungtynių eigos, skirtingai negu senieji.

Man atrodo, kad jei komanda ginasi, jie dainuoja palaikymo šūkius, šoka, ploja, atrodo, kad jiems nėra svarbi situacija aikštelėje (...). Jiems svarbus palaikymo (veiksmo?!) procesas, kuris virsta kone karnavalu. Nesakau, kad tiek vienų, tiek kitų elgesys yra geras, ar blogas (radikalesnis ar keistesnis), bet sinergija tarp abiejų fanų klubų atliekamų veiksmų šioje vietoje būtų saliamoniškas sprendimas ne tiek dėl savęs, kaip fanų klubo, bet dėl visų į areną susirinkusių aistruolių, visų tų kas palaiko „Žalgirį“ ir tada, kai jam sekasi ir tada, kai „juodos dienos“.

Taigi, problema – skitingas fanų klubo palaikymas, jų veiksmų derinamumo nebuvimas, kuris piktina jei ne visus, tai bent daugelį į areną susirinkusių. Ryškiausiai tai matoma, o tiksliau girdima – skanduočių atveju. Skanduotėms yra svarbūs du elementais: fanų kiekis ir jų dislokacijos vieta arenoje. Norint, kad palaikymo šūkiai būtų aiškiai girdimi arenoje reikia, kad fanų kiekis būtų tiesiogiai proporcingas atstumui nuo žaidimo aikštelės.

Vis dėlto, šį sezoną „Žalgirio“ arenoje, dažnu atveju, nutinka taip, kad senieji fanai nors ir būdami arčiau žaidėjų, negali pasigirti gausa, skirtingai nuo jaunų, kurių būna atvirkšiai – daugiau, bet jie įsikūrę toliau nuo aikštelės ir jų, vis dėlto, susirenka nepakankamai, kad vieni kitus perrėktų. Tokiu būdu, kai vieni skanduoja vienus šūkius, kiti – kitus, gaunasi šnipštas. Niekas arenoje negirdi nei vienų, nei kitų...
Jei arena ir „pagauna“ fanų skanduotes, tai būna tik senųjų fanų, kaip jau minėta visiems gerai žinomos, skanduotės. Tokiu būdu rėkimo varžybas, futbolo terminais kalbant 1:0, laimi senieji... Bet, kam nuo to geriau?!

Eiliniam sirgaliui, kaip ir betkuriam „Žalgirio“ komandos nariui, aistruoliui, turbūt yra svarbus bendrumo jausmas, komandos palaikymas ir Žalgirio atmosferos kūrimas tokiu būdu, kad arenoje esančių euforiją pasiektų komandos ir jų priešininkų ausis, nervus, veiksmus ir pan. Aidint skirtingiems fanų šūkiams, kurie tarpusavyje susipina, gaunasi taip, kad niekas nežino nei ką reikia skanduoti, nei kaip, nes negirdi kokį toną užduoda salės dirigentai (fanai).

Tokiu būdu visiems, kas neabejingi „Žalgirio“ palaikymui, kyla klausimas: ar mes visi esame Kauno „Žalgirio“ fanai, savo veiksmais, palaikymu ir mąstymu kuriame tą „Žalgirio“ arenos atmosferą, kurią žino ir kurios bijo visi „Žalgirio“ priešininkai? Gal reikėtų bent šioje vietoje užkasti karo kirvius fanų klubams, tai darant ne tik kas kart nesankcionuotai giedant vienybė težydi?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Išsiskyrė dėl neištikimybės: laikui bėgant supratau, kad nėra auksinių vyrų (106)

Juokai juokais bet iš tikrųjų neištikimybės skausmą greitai ir visam laikui išgydo tik vienas...

Atsakymas Užkalniui: Vilnius – nuostabus miestas (124)

Esu vilnietis, gyvenu čia jau apie dešimt metų, dirbu, kuriu šeimą ir didžiuojuosi savo miestu.

Sergančio kūdikio mamą piktina slaugytojų elgesys: svarbiau žurnalo pildymas ar ligonio sveikata? (23)

Auginu nuo gimimo labai sunkia epilepsija sergantį kūdikį. Ligoninėse beveik gyvename vis...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (207)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Lietuvių gąsdinimas emigracija nervina: tai beprasmis oro virpinimas (121)

Mane labai stebina žmonių požiūris į emigraciją. Gal ne tiek į pačią emigraciją, kiek į jų...

Top naujienos

Petras Gražulis siūlosi vaiką auginti ir pats: nežinau, ką gali duoti vaikui tokia moteris papildyta vaiko mamos komentaru (327)

Po nesantuokinio žinomo politiko Petro Gražulio vaikelio skandalo kilo nemažai klausimų . Tačiau...

Rusų samdiniai – ne tik Sirijoje: mūsų „laukia daug kovų“ (122)

Neseniai patvirtintas Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Mike'as Pompeo patvirtino, kad...

50 metų JAV pragyvenęs Saulaitis: jauniausioji karta mane labai gąsdina (221)

Per 100 metų lietuvių požiūris, vertybės ir elgesys gerokai pasikeitė. Tą sako pastebintis ir...

Didžiausios klaidos, kurias darome kasdieniame bendravime: kai kurios pastangos atrodo apgailėtinai (17)

Prireikus įtaigios viešosios kalbos į aktorę bei iškalbos mokytoją Adriją Čepaitę kreipiasi...

Grožio klinikose veidą puoselėjanti Ingrida Martinkėnaitė prisipažino: išvaizdai išleidžiu daug (58)

Kiekviena moteris turi įpročių, kuriais vadovaujasi kasdien. Vienos staiga pakyla iš lovos, skuba...

Ūkininkui iš Peloponeso dirbančių tik už maistą ir pastogę netrūksta specialiai DELFI iš Graikijos (8)

Kiek galima rasti lietuvių, pasiryžusių dirbti tik už maistą ir pastogę? Turbūt vienetai, jei...

Tamsioji Joninių pusė sostinėje: girtutėliai vairuotojai, puošeiva prostitutė, pasiutę vaikai, daugybė muštynių (317)

Joninių naktis Vilniuje buvo nerami. Dažniausiai policijos radijo eteryje paryčiais tampa tylu, tik...

Vilniaus oro uoste daugiau nei 14 valandų įstrigę keleiviai: padėkite, prašom (292)

Sekmadienio rytą, birželio 24 d. į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas, kuris 8.20 Lietuvos...

„Ryto“ marškinėlių nepriėmęs Mačiulis: rinktinėje dar galiu žaisti 3-4 metus (34)

33-ejų metų Jonas Mačiulis greitu metu dar nesiruošia nusimauti savo „Nike“ sportbačių,...

Pasaulio čempionų atsiprašymo sulaukę švedai vis tiek turi dėl ko širsti  specialiai DELFI iš Sočio (203)

Sočis Švedijai dar netapo antrąja Poltava, bet po pralaimėjimo 1:2 Vokietijai mėlyni ir geltoni...