aA
Ką pasakyti mažai mergaitei, paauglei, suaugusiai moteriai, jei į jos kūną kas nors kėsinasi? Aš galiu tik papasakoti savo patirtį. Su niekuo apie tai nekalbėjau atvirai, nes bijojau, kad pati būsiu apkaltinta, nors man viduje užverda pyktis, nusivylimas, skausmas, įtūžis dar ir šiandien.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Niekada nebuvau iš tų merginų, kurios rengtųsi ar elgtųsi provokuojančiai, atvirkščiai, buvau tyli ir kukli, išmokyta gerbti vyresniuosius. Besąlygiškai paklusti, neatsižvelgiant į tai, ar jie elgiasi su tavimi pagarbiai ar ne. Dabar būdama jau suaugusi, pati būdama mama, galvoju, jog taip vaikų auklėti negalima, tai vaiko asmenybę žlugdo, kenkia, sumenkina jo jausmus ir kad ir mažą jo patirtį šiame gyvenime. Jis praranda pasitikėjimą suaugusiaisiais, kurie turėtų jį apginti, paruošti gyvenimui ir įvairioms gyvenimiškoms patirtims, galimiems įvykiams...

Kodėl rašau? Pati turiu dvi mažas mergaites, bet pasistengsiu joms įdiegti tai, kad jų kūnas – jų nuosavybė, kurios be jų pačių leidimo niekas liesti negali. Jokiomis aplinkybėmis. Niekas geriau už mane jų neįspės, kad vyriškoji visuomenės dalis ne visada yra „draugiška“ ir gerbianti moteris. Kartais jie leidžia sau iš ties per daug.

Kūną palyginčiau su namais, juk į svečius atėję neimame liesti svetimų daiktų, perstumdyti baldų, atidarinėti stalčių, spintų durų neatsiklausę, ar galima tai daryti?

Manau, jog tokie priekabiautojai turi savybę jausti nepasitikinčias savimi merginas, jų nesaugumą, kad jos niekam nieko nepasakos, nepasiskųs... Tylės. Iš gėdos ir kaltės. O jie, jie tikriausiai jaučiasi galingi... Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai tai būna sąmoningas ir savanoriškas noras artimai ir intymiai su kažkuo bendrauti, toleruojami visokie juokeliai, tam tikros užuominos... Kitais atvejais, žmonės tiesiog nejaučia RIBOS, nes nėra pagarbos kito kūnui, kito asmeninei erdvei. Tikiu, kad vyrai irgi patiria priekabiavimą, bet kalbėsiu tik apie savo patirtį.

Kai šiomis dienomis skaitau apie režisierių Šarūną Bartą ir su juo susijusias istorijas, visa tai mane sugrąžina į tai, ką pati patyriau ir tikrai stebina žmonių abejingumas, sarkazmas ir pašaipos ne tik komentarų pavidalu, bet apskritai visuomenėje, jos pamąstymuose. Koks įžūlumas, kaip galima apkaltinti garsų režisierių, kuris toks talentingas! Ne, jis taip pasielgti tikrai negalėtų... O aš tikiu, kad galėtų... Bet kol nėra įrodymų, yra tik aukų pozicija. Bet kaip keista, paprastai lietuviai linkę užjausti silpnąsias visuomenės grupes, tačiau kai kalba pasisuka apie tai su kuo jie nėra susidūrę, nes niekas viešai ir garsiai niekada apie tai nekalbėjo, PUOLA ir KOMENTUOJA kaip didžiausi ekspertai, kaip reikėjo/nereikėjo elgtis.

Bet kažin, kokia reakcija būtų, jei tai paliestų jų šeimos narius, nemanau, kad taip ramiai reaguotų ir apkaltintų savo mamą, gal seserį, gal dukrą?.. Ar išdrįstų joms tai pasakyti į akis, kad jos pačios KALTOS, kad jos pačios to NORĖJO? Linkiu, kad nei vienam/-ai netektų su tuo susidurti. Ar nesusigniaužtų kumščiai, ar nekiltų įniršis ir noras „atsilyginti“? Abejoju.

Pirmas susidūrimas su priekabiavimu įvyko dar vaikystėje (gal buvo kokie 9-eri metai), stovėjau parduotuvėje, eilėje ir kažkoks senas pirdžius pradėjo žnaibyti man šonus. Buvo ne tik kad nemalonu, bet ir skaudėjo. Parbėgusi namo papasakojau mamai, o ji sureagavo labai paprastai: „Tai čia tas, tai jis su visomis taip elgiasi, nieko tokio“. Bet tas „nieko tokio“ man jau vaikui atrodė labai negerai. Tarsi kažkas būtų įžengęs į mano erdvę, kuri priklausė tik man. Man nepatiko, kad svetimas žmogus mane liečia. O pačiam artimiausiam man žmogui, tai atrodė normalu. Ir niekas nepasakė, kad turėjai atsisukti ir išrėžti visiems girdint, kad mano kūno nelieskite!

Antras įvykis nutiko paauglystėje. Man tuomet buvo 16-ika. Tais laikais ne kiekvienas namuose turėjo telefoną, mes irgi neturėjome. Tačiau turėjo kaimynai, kurie gyveno už mus tikrai turtingiau. Ir štai, paskambino kažkas kaimynams ir paprašė pakviesti žmogų iš mūsų šeimos. Dabar jau net nepamenu, kokiu reikalu. Namuose buvau viena. Atėjo kaimynas, pasakė, kad ateičiau, už kelių minučių perskambins. Nieko blogo nepagalvojau. Nuėjau, stoviu prie jų namo durų, išlenda jis ir sako: „Luktelk, tuoj perskambins“. Apkabina mane, prisispaudžia prie savęs, ima bučiuoti, net ne bučiuoti, o įsisiurbti į kaklą. Man šešiolika. Jo dukrai 17 m., mes abi draugės.

Iš siaubo ir gėdos, kad gal kas matė, klausiu: „O kur Lina (jo dukra, vardą pakeičiau)?“. Jis ramiausiai atsako: „Viršuje savo kambaryje“. Staigiai ir stipriai stumiu jį nuo savęs, kiek galėdama, ir išbėgu iš kiemo. Namuose užrakinau visas duris ir savo kambaryje verkiau iš siaubo ir gėdos. Skambino vėl, net nenusileidau iš antro aukšto atrakinti durų. Užsikimšau ausis, kad negirdėčiau skambučio ir verkiau. Skaudžiai. Paskui, kai kiek apsiraminau, vonioje prausiau ir tryniau savo kaklą, kaip nuo purvo. Po šio įvykio aš į jo pusę net žiūrėti negalėjau. Nebeidavau pas juos į kiemą, stengdavausi neiti, jei matydavau kieme, kad nereiktų sveikintis. Tai buvo idealia laikytos šeimos vyras.

Ir kas būtų manimi patikėjęs? Mano tėvai ir dabar su jais gerai sutaria, o aš net į tą pusę žiūrėti nenoriu. Man tas žmogus moraliai degradavęs. Tikiu, kad būdamas tolimųjų reisų vairuotoju, gal turi ir kitų moterų, nėra visiškai ištikimas ir šventas savo žmonai, jei taip gali elgtis su savo dukters drauge. Niekada savo draugei apie tai nepasakojau, ji manimi nebūtų patikėjusi – jis puikus tėvas jai, dabar dar ir mylintis senelis anūkei. Visi nurašytų lakiai mano fantazijai, bet tai tikrų tikriausia tiesa. Su kuria vaikštau jau 20 metų.

Trečias įvykis, kai studijų metais gyvenau pas vieną moterį. Ji gyveno su man į senelius tinkančiu sugyventiniu viename kambaryje, aš kitame. Kartą likau su juo namie viena. Jis pakvietė žiūrėti krepšinio varžybų per TV. Nuėjau, prisėdau ant lovos, nes tame kambaryje daugiau jokių baldų, kėdžių nebuvo.. Jis atsisėdo greta. Ėmė man glostyti nugarą. Man užteko tik to prisilietimo, kad pašokčiau kaip nuplikyta. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pasidarė šlykštu... Greit susirinkau daiktus ir išbėgau iš namų. Neturėjau, kur eiti, tiksliau nežinojau, buvau pasimetusi, galva sukosi nuo minčių. Pasukau parko link, prie tvenkinio, ten prisėdau ant pievelės ir ašaros pačios riedėjo upeliais. Bandžiau save guosti, juk nieko nenutiko, bet vis tiek jaučiausi blogai, juk reikės grįžti. Nuo tos dienos aš su juo nebesisveikindavau. Namų šeimininkei (kaip išsiaiškinome vėliau) kilo įtarimas, kad kažkas atsitiko, bet ji nedrįso manęs klausti. Buvo kartas, kai buvau namuose, jis įlėkė nuogas į mano kambarį. Nežinau, tai buvo atsitiktinumas ar specialiai... Po kiek laiko išdrįsau apie tai pasakyti namų šeimininkei, kai likom su ja namuose, dviese. Norėjau ir ją įspėti, kad pasisaugotų... Esu dėkinga, kad mane suprato. Ji man davė raktą nuo mano kambario, jaučiausi šiek tiek saugiau.

Jei jis būdavo namie, užsirakindavau, kad negalėtų užeiti į mano kambarį. Po kiek laiko išaiškėjo, jog jis dar ir alkoholikas, kuris savo priklausomybę slėpė, nors aplinkiniams tai buvo ne naujiena. Na, o kur alkoholis – ten ir nesveikos fantazijos, bei nesveika drąsa.

Ketvirtas. Buvau studentė. Labai panašus atvejis, kaip ir aktorės Julijos Steponaitytės. Tik mano istorija ne su režisieriumi, o su dėstytoju. Toje istorijoje nebuvo alkoholio. Paskaitų nebuvo tądien, bet aš suklydau ir skubėjau į jas. Pakeliui bėgdama sutikau savo dėstytoją, jis man pasakė, kad į paskaitą niekas neatėjo ir jis eina išgerti arbatos. Pakvietė prisijungti. Man atrodė normalu, kad dėstytojai ir studentai bendrauja, neįžvelgiau jokio pavojaus. Jis buvo tikrai įdomus pašnekovas, menininkas. Paskui pakvietė pas save parodyti paveikslų. Man nuoširdžiai buvo įdomu, todėl nusprendžiau užeiti. Prisėdom ant kambaryje buvusios sofos, jis rodė savo piešinius, paveikslus. Kol jo ranka nepradėjo liesti mano kaklo, plaukų, kalbėti, kad būtų įdomu mane nutapyti. Tada vėl įsitempiau, kaip styga, atsiprašiau ir išbėgau pro duris.

Nežinau, kokiu būdu atsiradau pas draugę, bijojau jai pasakoti, bet iš mano veido ji suprato, kad kažkas ne taip. Pasakojau ir man atrodė, kad pasaulis griūva vėl, kaip reikės eiti į paskaitas? Kaip su juo susitikti? Ėmiau kaltinti save. Ko aš ten ėjau? Kodėl pasitikėjau? Tik po dviejų savaičių išdrįsau nueiti į paskaitas. Jis į mane jokio dėmesio nekreipė. Atrodė, kad jam tai įprastas bendravimo būdas.

Penktas, kai jau buvau dirbanti mergina. Mane kolegės įspėjo, jog iš antro aukšto ateina vyriškis, kuris mėgsta išgąsdinti iš nugaros, pažnaibydamas, grubiai pakutendamas šonus, liaudiškai kalbant „pakibinti“. Mano viduje užvirė pyktis ir pasišlykštėjimas. Galvoju, tu tik ateik ir pamatysi, kaip kabinėtis reikia. Taip ir buvo. Po kiek laiko jis praėjo pro šalį, aš tuomet dirbau biuro administratore, ir grįždamas sugalvojo mane „pakutenti“. Atsimenu, aš atsistojau nuo kėdės, atsigręžiau į jį ir labai garsiai pasakiau: „Dar kartą mane paliesi, aš parašysiu pareiškimą už priekabiavimą“. Tikriausiai, ta frazė nuskambėjo įtikinamai, mano veido išraiška pasakė, kad aš tikrai nejuokauju. Tikriausiai, tai buvo paskutinis lašas, kai savotiškai atsikeršijau vyriškai giminei ir išliejau ilgai kauptą pyktį, įtūžį ir skausmą. Jis nuo mano darbo vietos atsitraukė atatupstas. Dar iš kažkur atsirado kolega, kuris paklausė, kas nutiko ir liepė jam eiti, daugiau nelįsti prie manęs. Vėliau tas žmogus nei prie manęs, nei prie kolegių nesikabinėjo. Tą akimirką savimi labai didžiavausi. Pagaliau sugebėjau save apginti, įvardyti žodžiais tai, kas biure sklandė seniai, bet niekas nesiėmė veiksmų. Tai buvo mano triumfo valanda. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Aš pripažinau pati sau tai, ko daugelį metų negalėjau sau garsiai įvardyti. Gera mergaitė tėškė tiesą pačiai sau ir savo praeities šmėkloms, atrodė, tarsi būčiau išrėžusi tiesą visiems tiems, kurie prie manęs lindo.

Tai buvo trumpos istorijos, kuriomis pasidalinau. Mano patirtis – nuo vaikystės mergaitei pasaulis nėra saugi vieta augti, bręsti, tiesiog gyventi. Gyvenime susiduriu su tuo pačiu, tų pačių moterų pamąstymu, kad taip būna ir ką čia padarysi. Jos tai toleruoja, nors viduje tikiu, kad piktinasi, įsižeidžia... Ar pamiršti tai galima – ne, susigyventi – taip, kaip ir su užgniaužtomis emocijomis, jausmais, tai niekur nedingsta, nes ta patirtis visada su tavimi, ji tave persekioja – nori ar nenori tave pasiekia, per straipsnius, per filmus, knygų puslapiuose ir viskas vėl iš naujo atsiveria. Kartais atrodo, kad ta patirtis persekioja.

Tuščia tų komentuojančių, kurie to niekada nėra patyrę ir nuteisia... Juk labai patogu taip galvoti, nes juk problemos nėra. Jos pačios KALTOS, pačios išprovokavo. Ir amžius visai nesvarbu.

Džiaugiuosi, kad tos merginos „pralaužė ledus“. Jų istorijos rodo tik mūsų visuomenės nebrandumą ir diskusijos nebuvimą. Puolamos tik priekabiavimo aukos, o priekabiautojo elgesys lieka užribyje. Koks jo psichologinis portretas, kokia jo vaikystė, gyvenimo linija? Ar jie šventieji, apie kuriuos nedera net užsiminti, o gal didžioji mūsų visuomenės dalis yra tie patys priekabiautojai ir tas elgesys yra norma?

Užjaučiu jas, kad yra „maišomos su žemėmis“, kad jų gyvenimas, ko gero, šiomis dienomis primena pragarą, nes tenka atlaikyti viešumą, bet gal tokia TIESOS kaina. Tiesa GYDO. Ir labai noriu tikėti, kad jas palaikančių yra daugiau, nei smerkiančių, bent jau iš artimos aplinkos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Nebebijokime kalbėti. Kažkada situacijos, į kurias galėjo patekti kiekvienas iš mūsų, laikėme savaime suprantamomis ir normaliomis, tačiau atėjo metas prabilti apie ne tik fiziškai sunkias patirtis, bet ir netinkamą ar nepadorų elgesį, kuris įžeidė ir dvasiškai.

Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nebijau kalbėti“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Panevėžietę pažemino taksi vairuotojo komentaras (136)

Istorija labai paprasta. Apie Panevėžio taksistų kultūrą.

Skaitytojo verdiktas: privalome mažinti valdžios aparatą (25)

Paskaičius straipsnį ir komentarus apie Registro centrą man kyla keletas įtarimų. Registrų...

Atviras dvyliktokės laiškas: bijau, kad niekur nebeįstosiu (135)

Esu paskutiniuosius metus gimnazijoje žingsniuojanti abiturientė. Šis tekstas nėra skirtas...

Vyro elgesys su žmona sporto klube sukrėtė lankytoją (103)

Vakare sporto klube, sėdėdamas prie registratūros, išgirdau triukšmą ir greitu žingsniu iš...

Emigrantė papasakojo, kodėl bijo grįžti į Lietuvą: šis įstatymas gali atrišti piktavaliams rankas (85)

Gerb. Prezidente, Lietuvos Seimas yra tautos išrinktas ir jūsų pareiga jai padėti, bet paskutinių...

Top naujienos

Ne visi pedagogai verti šio vardo: šaukštas deguto sugadino medaus statinę (8)

Įžengusius į kabinetą rimtomis akimis nužvelgia trys iškiliausi Lietuvos partizaninių kovų...

Vytautas Landsbergis: negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos (625)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas,...

Pasiekė karjeros viršūnę Vokietijoje ir grįžo į Lietuvą: niekur kitur būti dabar nenorėtų (221)

Skaičiuojama, kad 78 proc. į užsienį emigravusių lietuvių ketina grįžti į Lietuvą. 31-erių...

Sudėliojo visus taškus ant „i“: trinktelėsi durelėmis – pildysi deklaraciją (222)

Ar ateis diena, kai radę įbrėžtas ar įlenktas savo automobilio dureles galėsime kviesti...

Tarp mulais vadinamų narkotikų kurjerių – ne vienas lietuvis: po tokių „atostogų“ kai kurie namo ir nebegrįžta (118)

Mulai – taip vadinami sutikusieji dirbti narkotikų kurjeriais. Dalis jų dienas leidžia Pietų ar...

Kaip sulaukti 100 metų ir turėti šviesų protą: 10 mokslininkų rekomendacijų (74)

Vis daugiau žmonių gyvena ilgai – kai kurie 100 metų ir ilgiau. Mokslininkai bando suprasti, kaip...

4 didžiausios baimės dėl pinigų: įveikti jas nėra sudėtinga (10)

Visame pasaulyje vienas didžiausių nerimo šaltinių yra baimė dėl pinigų ir finansinio...

Moteris parodė, kaip atrodytų jos kūnas, jei atitiktų įvairių laikmečių „tobulumo“ sampratą (24)

„Grožis glūdi stebėtojo akyse“ – rašė Šekspyras. Bet ar tikrai? Visi esame įtakojami...

Daugiabučio statybos sostinės senamiestyje lieka sustabdytos

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( LVAT ) neleido atnaujinti daugiabučio statybos...

Nusibodo visuomet vilkėti mažą juodą suknelę? Štai, kuo galite ją pakeisti

Didžiosios metų šventės turi tarsi nerašytą aprangos kodą – tikime, jog kaip jas sutiksime ir...