Berods turiu viską - šeimą, vyrą ir vaiką, visi sveiki ir laimingi, išskyrus mane pačią. Jaučiuosi tokia vieniša... Bet pradėkim nuo pradžių.
Su vyru susipažinau populiariu metodu - per internetą, iš smalsumo netrukus jau ir pietavome kartu. Mūsų pažintis vystėsi sėkmingai, ir po pusmečio sulaukiau pasiūlymo tekėti. Supažindino su tėvais, kurie lietuvių kalbą moka tik šiek tiek. Taigi, bendravimas prasidėjo nuo jo mamos rusiškų apkeiksnojimų, matyt, dažnokai vesdavosi merginas į namus. Po tokio sutikimo nebenorėjau nei kojos kelti į jų namus.
Vėliau susitikdavome kitur, kol galiausiai vis vien jau jo tėvų namų slenkstį peržengdavau, nes ir tėvai turėjo pripažinti, kad viskas tapo rimta. Po pusantrų metų susituokėme, vėliau gimė vaikas. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Anyta norėjo atstovauti savo sūnų, pagelbėdama man. Bet ar man to reikėdavo? Ji viešai išjuokdavo mano nemokėjimus ir savo nuomonę lipdė kone visur. Jos sūnus manęs negindavo, ir diena iš dienos jaučiau, kad nebegaliu to pakęsti. Paskutinis lašas buvo, kai pareikalavo jos namuose kalbėti josios kalba, nes man turėtų būti gėda. Man gėdytis savo kalbos? Va čia tai gėda!
Vaikas augo, o mano vyras liko mamyčiukas, kuris taip paisė jos nuomonės, kad iki šiol jaučiuosi nutolusi tiek nuo jo, tiek nuo jo šeimos, mane su jais sieja tik vaikas. Neturiu psichologinės atramos, jaučiuosi tokia vieniša...
Berods gražus modelis šeimos, bet vyras nesugeba būti tuo žmogumi, kuriam galėčiau patikėti visas savo paslaptis, atsiduoti iš širdies. Ir niekada jis su manimi neišgers kavos puodelio, nors esu graži, protinga moteris. Tik sąžinė ir atsidavimas man neleidžia kažko keisti, bet nežinau, kaip ilgai norėsiu būti viena.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: