Mano istorija tokia: visą gyvenimą buvau labai atsakinga, kruopšti ir sąžininga. Dirbdama bet kokį darbą stengdavausi darbą atlikti maksimaliai gerai, mane gerbė vadovai ir kolegos, buvau ne kartą apdovanota už gerą darbą, paskutinėje bendrovėje dirbau daugiau negu 26 metus (bendras mano stažas – 37,8 metai), turėjome fantastišką generalinį direktorių, bet 2015 metais vyko bendrovės reorganizacija, buvo pakeista visa vadovų komandą (naujo personalo departamento vadovo požiūris į darbuotojus buvo toks – darbuotojui, kuris bendrovėje pradirbo ilgiau negu 10 metų, joje buvo ne vieta, reikia kitaip mąstančių naujų darbuotojų).
„Išvalyti“ gretas buvo pavesta naujai išrinktiems vadovams, ką jie sėkmingai vykdė, prasidėjo psichologinis spaudimas. Iškviesdavo tave „ant kilimėlio“ geltonsnapis berniukas ar mergaitė, kuri dar kojų nespėjo apšilti bendrovėje ir sako tau – „Nematau tavęs mūsų bendrovėje...“ – nors tuo metu bendrovė turėjo gerą vardą Lietuvoje, buvo vertinama kaip tik dėl seniai joje dirbančių darbuotojų. Nenorėjau būti „spardoma“, todėl paprašiau paleisti mane šalių susitarimų. Visada galvojau: jei žmogus nori dirbt, tai visada susiras sau darbą. Naivuolė! Man šiuo metu yra 59-eri, gruodžio mėnesi bus 60 metų, iki pensijos dar beveik 4 metai.
Be abejo, užsiregistravau darbo biržoje Vilniuje. Bet man pasirodė, kad mūsų darbo biržą – tai įstaiga, kuri tik registruoja bedarbius, bet nepadeda jiems susirasti darbo (galbūt jaunimui ir padeda, bet mano amžiaus darbuotojams, patikėkite, ne).
Siuntinėju savo CV, matau, kad jis perskaitytas, bet manęs į pokalbį niekas nekviečia, nes mato mano amžių. Po visų siaubingų įvykių Lietuvoje žinau, kad yra socialinių darbuotojų padėjėjų poreikis, paprašiau savo specialistės darbo biržoje, kad patarpininkautų, manau, kad galėčiau dirbti šį darbą, kur tau... Paštui, valstybinei įmonei, reikalingi klientų aptarnavimo specialistai, siunčiu savo CV, matau, kad perskaitytas, bet aš ir čia nereikalinga.
Nevardinsiu kitų įmonių,kad negaišinčiau Jūsų laiko, bet išvada viena – mano amžiuje aš jau nesu darbdaviams reikalinga! Jaučiu, kad man tuoj prasidės depresija... Nors gal sugebėsiu save įtikinti, kad tai – ne tragedija. Negalvojau, kad man taip gali atsitikti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų papasakoti – ar, jūsų akimis, būnant 25-erių Lietuvoje galima uždirbti tiek, kiek norisi? Kurią pusę palaikote ar kurios pusės mintys artimesnės Jums? Kaip, einant metams, keitėsi jūsų alga ir ar jus tenkina jūsų pajamos? Savo mintimis galite dalintis el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“.