Vienas iš jų – kelionė su vaikų vežimu po Vilniaus senamiestį. Iki tol net negalėtum pagalvoti, kad mieste yra tiek daug kliūčių ir dirbtinai sudarytų pavojingų situacijų. Kai kurios yra susijusios su infrastruktūra, tačiau daugelis yra dėl kitų eismo mieste dalyvių kultūros stokos. Štai keletas jų.
Pėsčiųjų perėjos. Per jas einantiems su vežimėliu reikia būti atidiems pradėjus per ją eiti, einant per ją ir net baigus per ją eiti. Visų pirma reikia nusikelti vežimą nuo šaligatvio bortelio (didesnio ar mažesnio, bet vis tiek reikia), nes nuvažiavimo nėra. Tada ant pėsčiųjų perėjos jūsų laukia nekantrūs vairuotojai, kurie tiesiogine to žodžio prasme sėlindami važiuoja ant tavęs ar stumia tave kuo greičiau praeiti. Dar gudresni vairuotojai pristabdo iš tolo, tačiau nestoja ir pamažu juda link tavęs. Taip tik prilėtinę greitį jie tau duoda tas kelias akimirkas, kurių, jų nuomone, tau turėtų užtekti pereiti perėją.
Duobės ant šaligatvio. Duobių būna įvairių. Tai suskilinėjusios ir iškilnotos plytelės, nes ant jų nuolat statomas prekes pristatantis sunkusis transportas ir parketiniai visureigiai. Kita rūšis – atviri lietaus nuotėkų kanalai. Tada pridėkite stulpus, kur nei pro vieną pusę, nei pro kitą nepraeisi. Ne vienas ir ne devyniolika kartų viduryje šaligatvio taip pat sutiksite laiptus į rūsiuose esančias patalpas. Tai savotiška duobė, tad kliūtis priskirta šiai kategorijai.
Automobiliai ant šaligatvio. Ypač aktuali tema, nes yra begalė liaudiškų pasiteisinimų, kodėl šis elementarus KET pažeidimas taip paplitęs mūsų kelių kultūroje. „Ar tau trukdo“, „Aš tik trumpam“, „Trumpam sugedo automobilis“ ir t.t. yra bene dažniausi pasiteisinimai tų vairuotojų, kurie užvažiuoja ant šaligatvio ir taip sau patogiu būdu sprendžia savo reikalus – laukia, kol žmona apsipirks senamiesčio „butike“ ar mobiliojo operatoriaus salone atsiims naujausią telefono modelį. Tačiau jų geranoriškumas patraukti automobilį nuo važiuojamosios dalies, kad netrukdytų kitiems vairuotojams, yra nepateisinamai bukas, nes stovėdami ant šaligatvio jie nepalieka vietos pėstiesiems, o vietos gatvėje palieka vis vien tik vienam automobiliui pravažiuoti. Situacija – pastangos neigiamos ir niekinės.
Parduotuvių durys. Senamiestyje įsikūrusios parduotuvės ir kavinės kviečia savo klientus užeiti plačiai praviromis durimis. Neretai ant šaligatvio puikuojasi jų reklaminiai stendai ar kitos dekoracijos – moliniai ąsočiai, šiaudinės kaliausės ar cepelinai iš marginto putplasčio. Visus objektus tenka apvažiuoti įvažiuojant į gatvę – durys ir stendai būna prirakinti, prikalti, įbesti ar kitaip įmontuoti į grindinį. Kavinių stalai ir kėdės, o neretai ir pavargusių restoranų ir kavinių lankytojų išskėstos kojos su sportbačiais užima didžiąją dalį ar net visą šaligatvį. Išduodant leidimus lauko prekybai savivaldybėje ant popieriaus viskas tikriausiai atrodo gražiai – išlaikyti atstumai, palikti praėjimai, sutvarkytas eismas ir t.t. Tačiau realybėje kėdės ir stalai lipa vos ne ant gatvės, prie jų dar pridedama visokių tujų, gėlių vazonų, grandinių stalams užrakinti nakčiai ir gauname Gariūnų turgavietę Rotušės aikštėje, kur kiekvienas lenktyniauja, kiek daugiau iškiš nosį ar pakabins „maikę“ kuri veliasi į plaukus. Rodos, kad tik už stalo kojos užkliuvęs turistas užsuka į tas užeigas paragauti kokio vėdaro ar šaltienos.
Visos šios situacijos yra kliūtis saugiai ir patogiai mėgautis Vilniaus senamiesčiu (čia ne visos, deja) važiuojant su vaikišku vežimėliu. Vieniems užgriozdinti šaligatvį leido savivaldybė, kitiems – sovietinių laikų vairavimo kultūra, tretiems – požiūris, kad jo reikalai yra patys svarbiausi. Kaip ir minėta teksto pradžioje, vieni reikalai (duobėti šaligatviai, dviračių takų žymėjimas, kelio ženklų ir kitų stulpų pozicionavimas, restoranų įrengimas ant šaligatvių) gali būti išspręsti rūpestingo miesto vadovo iniciatyva, o kiti – gerinant kultūrą kelyje ir šalia jo. Abiem linkime sėkmės.
Tėtis Viktoras
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau: