Į Norvegiją emigravusio lietuvio istorija – skaudi: krizės metais praradęs verslą, į naująjį, prastai apmokamą darbą tėvynėje jis vaikščiodavo pėsčiomis, nes negalėdavo sau leisti įsigyti autobuso bilieto. Pasitaikius galimybei išvyko, ir nepaisant tėvynės ilgesio, grįžti neplanuoja. „Ne dėl prabangos, gero automobilio ar namo paežerėje emigravau, o dėl labai paprastos priežasties - norėjau bent jau badu nemirti“, - sako jis.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Amžina emigracijos tema vėl įgauna pagreitį DELFI. Vėl liejasi emocijos tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Emigrantai likusius vadina bailiais, likusieji - tėvynės išdavikais, tačiau noriu pastebėti, kad emigracijos priežastys įvairios - vieni dėl materialinių vertybių išvyksta, kiti - kad bet kokia kaina išgyventų šiuo nelengvu laikotarpiu, treti - savo malonumui bei pasaulio pažinimui. Taigi, nekariaukime mielieji, nes tai - kiekvieno asmeninis sprendimas.

Pradžia

Jei skaitote šias eilutes, vadinasi, mintimis aš vėl prisiverčiau grįžti į praeitį - tą praeitį, kurią jau keli metai stengiuosi užmiršti. Bet - tai mano praeitis, gyvenimo išbandymas, kurį turėjau pereiti...

2007-tieji, kai Lietuvoje viskas puiku. Puiku ir man - darbas (savas verslas), geras atlyginimas, tik monotonija neramina, norisi kažko naujo, dar geresnio. Na, žmogus taip ir sutvertas, kad nevertina gero, nori dar geriau, tad po neilgų svarstymų priimu sprendimą. Perėjęs kelis bankus, apsistoju viename, ir po kurio laiko jau turiu „paskolinį“ būstą sostinėje.

2008-tieji, kai pasaulis pajuto krizę. Lietuvos politikai tvirtino, kad būsime saugi sala, kurios nepalies šis baisus žodis, tačiau... Buvome tie, kuriems smogė kone skaudžiausiai... Tuo pačiu ir man - persikėlus nepavyko rasti darbo, bankas nebandė susitarti...

Socialinė pagalba

Padėtis sparčiai slydo iš rankų, netruko mano mokestiniai duomenys atsidurti ir ant antstolių stalo... Iš darbo biržos nebuvo jokios naudos - jokios pašalpos. Pasakiau apie situaciją, paprašiau kad kuo greičiau man duotų bet kokį darbą, bet specialistė tik garsiai nusijuokė. Ir štai tada aš pirmą kartą padariau sau neįtikėtiną dalyką - peržengiau savivaldybės slenkstį su gyvenimiškai paprastu klausimu - ar gali jie man kažkuo padėti?

Dialogas pribloškė - į klausimą, ar man moka darbo birža atsakius „ne“, sulaukiau atsakymo kad jie taip pat man nieko nepadės - pasirodo, mano nulinės pajamos yra daugiau nei darbo biržos pašalpa, esu kone milijonierius... „Tokie įstatymai“- pakomentavo, ir sulig tais žodžiais išgaravo visas mano pasitikėjimas Lietuvos įstatymais, socialine parama ir visu kitu...

Stengiausi kabintis, nepaisant pasipylusių problemų: štai laiškas, kad SODRA „ant kilimėlio“ kviečia, nes nesumokėjau mistiniu būdu atsiradusio PSD mokesčio atbuline data, štai minusinė pajamų deklaracija, likau valstybės skolininkas (o taip tikėjausi permoką už būsto paskolą atsiimti)... Nuo ryto iki vakaro ieškojau bet kokio darbo, bet klastinga liga netruko įveikti mane... Depresija... Kas nėra jos patyręs, nelinkiu to... Kai parą sėdi prie kompiuterio, kas 10 sekundžių sau kartoji tą pačią frazę - „reikia ieškoti darbo“, bet neįstengi net tinklalapio puslapių perversti, o po tokio pasėdėjimo jautiesi toks pavargęs, tarsi visą dieną būtum akmenis tampęs...

Vis dėlto radau šiokį tokį darbą, bet iš to nebuvo jokios naudos - alga maža, ir dar tą pačią reikėjo dalintis su antstoliais. Iš kuklaus likučio reikėjo mokėti paskolą, mokesčius, valgyti... Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad per visą miestą į darbą vaikščiodavau pėsčias, nes 2 Lt autobuso bilietui buvo nereali prabanga, maistas - du kartus per dieną po du sumuštinius iš „Optima linija“ batono, margarino ir dešros. Iki šiol prisimenu tą man šlykštų prieskonį batone... Netruko nusidėvėti ir batai, tad ėjau kone basas, batai peršlapdavo paėjus 10 metrų nuo namų...

Sprendimas emigruoti

Lemtingas atsitiktinumas - draugo skambutis iš Norvegijos. „Atvažiuok, turiu darbo“- kone didžiausias stebuklas buvo išgirsti šiuos žodžius. Ir štai - aš, didžiausias pasaulio namisėda, tėvynės patriotas iki kaulų smegenų, kraunuosi lagaminus...

Į oro uostą vežė tėvai. Visą kelią vyravo nejauki tyla. Ir štai, atvykom. Formalumai sutvarkyti, eidamas pro vartus paskutinį kartą akimis susiradau savo mamą, ir šio vaizdo aš tikrai neužmiršiu visą gyvenimą - paėjusi toliau, nusisukusi ji šluostėsi ašaras. Mielos emigrantų mamos, patikėkite, puikiai suprantu, ką jums reikia išgyventi išlydint savo vaikus, stiprybės jums. Bet patikėkite, vaikams tokie išsiskyrimai ne ką lengvesni, prieš artimųjų skausmą nublanksta net pinigų spindesys - ko gero, paaukočiau viską, kad tik nebūtų tokių vaizdų. Emigruoja tikrai ne silpniausi, emigruoja stipriausi, kurie turi stiprybės išsiskirti su šeima, artimaisiais...

Kaip gyvenu dabar?

Kaip blogas sapnas baigia išsitrinti praeitis iš atminties. Turiu finansinį pagrindą, nereikia jaudintis kad rytoj neturėsiu pinigų net duonos kriaukšlei. Ne dėl prabangos, gero automobilio ar namo paežerėje emigravau, o dėl labai paprastos priežasties - norėjau bent jau badu nemirti, atsikratyti skolų. Argi tai tiek daug, kad tautiečių akyse tapau kone tėvynės išdaviku (paskaičius komentarus emigracijos temose)?

Tėvynės ilgesys? Taip, pirmus metus kankino skaudžiai - naktimis sapnuodavau Vilniaus gatves bei namus... Bet tai praėjo, tai praeina, pasveiksti kaip po ligos, praeina kaip ir vaikystė... Ar sugrįžčiau? Jei klausyčiau širdies, pėsčias pareičiau šiandien pat, o jei proto - ne, grįžimas nebūtų protingiausias sprendimas - Lietuva dar nepasiruošus susigrąžinti emigrantus...

Ne vien finansinę naudą čia radau. Skandinavai - ramūs, tvarkingi, neskubantys žmonės. Atvykau čia kaip degtukas - nuo menkiausios smulkmenos galėjau pratrūkti, o dabar visiškai „supanašėjau“ su vietiniais. Ramiai gyventi kur kas geriau, ir net grįžus į Lietuvą ima gąsdinti surūgę veidai, mandagumo stoka... Ne, ne priekaištas čia - tiesiog tokie jau mes esame.

Taigi, ši gyvenimo patirtis privertė mane pakeisti nuomonę apie emigrantus. Kiekvienas turi laisvą valią rinktis savo kelią, nes patriotizmu sotus tikrai nebūsi, o tėvynę laisvai galima mylėti ir nebūnant joje. Patys matote - rašau lietuviškai, vartau lietuvišką portalą, viskas, ką pakeičiau, - tai gyvenamoji vieta. Esame lietuviai, ir jais būsime, nesvarbu, kiek kilometrų nuo tėvynės.

Ir pabaigai

Nereikia piktų komentarų - taip, kai kurie poelgiai nebuvo protingiausi, daug ko buvo galima išvengti ar pakeisti naudinga linkme. Bet praeities nepakeisi, o ateitį - galima. Bet ar verta, nes pagaliau suradau sielos ramybę, finansinį stabilumą, tikrai įdomų ir neblogai apmokamą darbą, tik, deja, ne gimtinėje... O svarbiausia - pamačiau kur kas daugiau, nei Medvėgalio kalną.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pasibjaurėjo jaunuolių elgesiu viešajame transporte (26)

Nuotykiai autobusuose turbūt kiekvienam keleiviui kasdienis reiškinys – dažnai tenka matyti...

Kaimynės patirtis atbaidė mintį nuomoti: netikėčiau, jei pats nematyčiau (53)

Matau kaimynės pavyzdį, kad dažniausiai viską suš****tys nuomininkai – tai jaunos...

Trumpas vizitas Kolorado sostinėje sužavėjo – siūlo išbandyti ten populiarą pramogą (2)

Visai neseniai, kai pavasarį keitė vasara, kai dienos jau buvo gana ilgos ir šiltos, kai ryški...

Tėvelių virkavimai atsibodo: paaiškinkite man vieną paradoksą (86)

Ar kas nors man gali paaiškinti, kodėl kilęs tas triukšmas dėl mokslo metų ankstinimo?

Vakar buvo sutrikusi „MasterCard“ kortelių veikla (11)

Į DELFI redakciją kreipėsi Kroatijoje atostogaujantis lietuvis, kuris dėl vakar sutrikusios...

Top naujienos

Ar Lietuvai pavojingas Trumpo susitikimas su Putinu? (36)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį Helsinkyje susitinka su Rusijos vadovu...

Ar Kauno algos kada nors bus didesnės už Vilniaus? TOP30 daugiausiai uždirbančių profesijų (83)

Šių metų pradžioje vidutinis atlyginimas Kaune buvo maždaug šimtu eurų mažesnis nei Vilniuje....

Pavojingi vaistai iš prekybos išimti: ką darys kasdien juos vartoję pacientai? pridedamas vaistų sąrašas (323)

Per paskutinius tris mėnesius parduota daugiau nei 80 tūkst. nekokybiškų vaistų su valsartanu....

Meistrai išgyvena aukso amžių: prisikviesti neįmanoma, prašo nerealių sumų (595)

Sugedęs šaldytuvas, skalbimo mašina, nuolat tekantis vanduo iš klozeto bakelio – tikras galvos...

Tėvai perspėja: suvalgę populiaraus mišinio vaikai suserga (15)

Prancūzijos maisto produktų milžinė „ Danone “ tiria pranešimus, esą nuo jos gaminamo pieno...

Viktorija Jakučinskaitė: bateliai nuotakai – didesnis iššūkis, nei atrodo

Kas pasakė, kad nuotakos aukštakulniai būtinai turi būti balti, kaklą turėtų puošti...

Pasitikrinkite, ką apie jūsų asmenybę pasako vietos, kuriose laikote nereikalingus daiktus

Veikiausiai jums atrodo, kad namų vietos, užgriozdintos įvairiais daiktais ir rakandais, priklauso...

Ekspertai: ką po 2019-ųjų darysi su pensija (62)

Seimo patvirtinta pensijų kaupimo reforma suteikia dar vieną galimybę antros pakopos pensijų...

Su šeima į JAV išvykstantis Songaila – apie Jasikevičiaus pamokas ir norą įsitvirtinti NBA lygoje

Darius Songaila grįžo iš NBA Vasaros lygos su mintimi, kad naują sezoną pradės stipriausioje...

Maskvos oligarchas įsitikinęs: finale turėjo žaisti ne Kroatija, o Rusija (93)

Vienas iš turtingiausių Rusijos asmenų, Maskvos „Spartak“ futbolo klubo savininkas Leonidas...