Bet vadovybė pasikeitė į prastesnę, reikalai blogėjo, žemas vadovų lygis ir neracionalūs sprendimai, nieko bendro neturintys su verslu, tempė viską blogyn, tad supratau, kad čia daugiau būt nebenoriu. Pradėjau ieškoti naujo darbo.
Ir nustebau. Skaitau, kaip darbdaviai neranda normalių darbuotojų, kaip jie neranda atsidavusių, kaip sunku rasti turinį patirties. Po 5 metų grįžusi į darbo paieškos rinką, galiu drąsiai sakyti: pirma sutvarkykit personalo atrankų darbuotojų elgesį, patys vadovai palankykit seminarus ar kažkaip pasitobulinkit, nes jūs esat įmonės veidai. Jūs save taip pat turit parduoti darbuotojui, ir tai, kad jų nerandat, labai dažnai – jūsų pačių problema.
Ėjau į tikrai daug pokalbių – apie 25. Iš jų tik 5 laikau tikrais. Ką aš laikau tikrais? Kai manęs neprašo papasakoti, kas parašyta mano CV, o gilinasi, koks mano vadovavimo būdas, kaip spręsčiau vieną ar kitą situaciją, kaip rinkčiausi žmones, ką daryčiau pirma dieną darbe ar panašiai. Tai pokalbis, kuris trunka ne 5 minutes, per kurias darbdavys bando išsiaiškint, ką aš sugebu ir ar CV – tai ne tik gražios kalbos. Taip, tai reikalauja pasiruošimo, patirties, laiko, energijos, pati to ir išmokau ne per vieną dieną.
O dabar apie pokalbius... Jei pokalbyje dalyvauja personalo vadovė ir direktorius, kuris vos pradėjus kalbėtis kažkur išeina, o personalo darbuotoja, rinkdama regiono vadovę, tesugeba paklausti, kokia mano darbinė patirtis, tai pagal ką jūs, darbdaviai, renkatės žmogų? Grįžęs vadovas pavabalioja kažką. Tai jei jau turit pretendentą numatę iš anksto, negaiškit mūsų ir savo laiko. Jei jūsų personalo darbuotoja – pirmakursė, nieko bendro neturinti su verslu, gero regiono vadovo ji jums neras. Tuo labiau, jei net CV neskaito. Gal kreipkitės pagalbos į atrankų įmonę?
Jei aš ateinu į pokalbį, į komandos vadovo vietą, ne pardavinėkite kažką, o rinkitės darbuotoją. Po tokių pokalbių keli pretendentai parašys komentarus viešoje erdvėje ir CV jums vėliau siųs tik studentai.
Jei kviečiatės į pokalbį, tai patys nevėluokite valandą. Tai nepagarba ne tik man – jūs pats parodot, kad nesugebat susitvarkyti su savo dienotvarke, ponas direktoriau, o juk turit būti pavyzdys.
Jei ieškot administratorės, tai skelbime tai ir nurodykit. Buvo du atvejai, kai CV siunčiau į vieną poziciją, o atėjus į pokalbį man pradėjo pasakoti, kad dabar dirbsiu administratore ir tik po poros mėnesių galbūt bus laisva vieta, į kurią iš tikrųjų ir pretendavau. Bet dar blogiau, kai pokalbį atlieka žmogus, kuris bijo, kad pretendentas užims jo vietą. O tai matosi – net labai. Ir liūdna, kai jūsų darbuotoja išsigąsta pretendento patirties ir jos net neperduoda direktoriui ar tam, kuris renkasi žmogų.
Jei aš paklausiu, kiek gauna geriausi ir kiek vidutiniai darbuotojai, jūs man atsakote kad vidutinių nelaikot. Taip, tai geras atsakymas. Bet nesakykit kad geriausi jūsų pardavimų vadybininkai gauna 600 eurų ir dar tai, kad jūsų bandomasis laikotarpis darbuotojui – 5 mėnesiai ir jo metu mokat minimumą bei reikia naudoti savo automobilį. 600 eurų pardavimų srityje yra centai. Ir geri pardavimų vadybininkai jums tikrai nedirbs už tokį atlyginimą. Jie mokami batų parduotuvėse, o ne dirbantiems, bendraujant su stambiausiomis įmonėmis, turinčiomis dešimties tūkstančių ar šimtatūkstantinę apyvartą.
Mokėkit normalų atlyginimą – geri kandidatai už centus dirbti neis. Geras darbuotojas kainuos. Ir suteikit galimybę jam užsidirbti.
Jei norit, kad darbuotojas naudotų savo automobilį, nesitikėkite, kad jis tai darys tik už kuro kortelę. Automobilio išlaikymas taip pat kainuoja, ir ypač, jei visas darbas – vos ne nuolat keliaujant.
Jei kviečiat darbuotoją, tai kvieskitės vieną, konkrečiam laikui, o ne dešimt iškart, kuriuos po to kviečiatės po vieną. Gerbkit mūsų laiką.
Pasižiūrėkit, kaip atrodo jūsų darbuotojai. Gal vakarinė suknelė ir vakarinis makiažas su blizgiais plaukais 11 valandą ryto iš pirmo žvilgsnio dideliame solidžiame biure atrodo taip, kad jūsų pardavimų vadovė, kuri ir atlieka atranką, nakvojo stotyje? Gal pasidomėkit, ar jos neišvijo iš namų, o gal jai kažkas nutiko? Nes po tokio vaizdo biuras jau neatrodo nei didelis, nei solidus…
Ir taip – aš esu mergina. Ir nebuvo pokalbio, kuriame manęs neklaustų apie šeimyninę padėtį ir kada planuoju vaikus.. Jie jau taip bijot, tai iš vis tų moterų ar merginų nesikvieskit.
Nemeluokit. Internete – daugybė informacijos, aišku, ne visa ji teisinga. Bet tik nemeluokit, jau geriau gudriai išsisukit nuo klausimo, nes melas labai greit paaiškės. Gal ten dirba mano draugai ir aš žinau realią situaciją, ir tai manęs negąsdina, bet melo netoleruoju?
Darbo skelbime nerašykit, kad garantuojat konfidencialumą, kai man atėjus, pradedat klausinėt apie kitus pretendentus, nes jie – mano buvę kolegos, kurie taip pat ieško darbo.
Ir taip, tai vyksta dabar, šią akimirką. Kai tiek kalbama apie tobulinimąsi, kaip tam yra tiek daug seminarų ir galimybių. Aišku, tai reikalauja investicijų, bet tobulintis reikia nuolat, juk keičiasi ir metodikos ir galimybės. Vadovai, jūs taip pat turite augti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis ar patirtimi? Kviečiame jus rašyti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.