Visame šiame nuomonių koliaže, kurį tenka perskaityti kiekvieną dieną savo feisbuko sienoje, tarsi pradingsta individualaus žmogaus istorija. Išgyvenimai ir emocijos konkretaus individo. Prisipažinsiu, jog pats taip pat esu homoseksualus. Tačiau visose šiose pjautynėse jaučiuosi vienišas, nes nemanau, kad kažkuri pusė labiausiai atspindi mano vidinę būseną.
Bendras gyvenimas kartu, namų židinio šiluma, žiedas ant tavo ir partnerio piršto, atostogos kartu, laisvalaikis kartu, veikla kartu. Atrodo, jog tai kiekvieno žmogaus idilė. Vaizdinys, kurį susikuriame savo galvoje, kai gyvenimas išspiria pro duris į suaugusiųjų pasaulį, laikrodžiui išmušus aštuonolika. Nepaisant lyties, nepaisant lytinės orientacijos. O bet tačiau. Teko man gimti ir augti ne tokiam kaip kiti. Jausti norą ieškoti meilės ir artumo tos pačios lyties atstovo rankose.
Vienintelis esminis skirtumas, kuris skiria heteroseksualių ir homoseksualių asmenų santykių mezgimą yra vieta, kur jie mezgami. Prieš 10 metų ir anksčiau tai buvo pažintims ir bendravimui skirta svetainė „gayline.lt“ ir įvairios pažinčių skiltys. Dabar įrankiais tam tapo mobiliosios programėlės „Grinder“, „Tinder“ ir pan. Visos jos nėra slaptos, visos jos yra viešai prieinamos (arba pakeitus atitinkamas paieškos preferencijas) ir žinomos.
Be abejonės, galima susipažinti ir realiame gyvenime. Stengiantis zonduoti, atpažinti, prisijaukinti. Būna sutapimų. Bet dauguma pastarojo dešimtmečio pažinčių vyksta virtualioje erdvėje.
Ar mes, homoseksualūs asmenys, taip galime atrasti gyvenimo pilnatvę? Galbūt taip. Tačiau mano ir panašių kaip aš istorijos yra skirtingos. Atsigręždamas atgal turbūt sau nesumeluosiu tiek garsiai, tiek mintyse sakydamas, jog labiau toksiškos aplinkos negu homoseksualių žmonių tarpe mano asmeninė patirtis neatsimena. Bandymai susipažinti, pradėti pokalbį, pasisveikinti prasidėdavo „Labas“, o baigdavosi atsiuntus veido nuotrauką.
Taip, heteroseksualių pasaulyje „papročiai“ tokie patys. Tačiau aš visada su pavydu žiūrėdavau į heteroseksualias poras. Su nuoskauda žiūrėdavau, kai vaikinas myli savo merginą nepaisant jos kūno sudėjimo. Tuo tarpu tarp homoseksualių vyrų man dažniausiai tekdavo susidurti su šaltu atstūmimu, užblokavimu arba tylos siena.
Sakysite, išvaizda yra skonio reikalas? Man tokie teiginiai niekaip nedera prie LGBT bendruomenių propaguojamo siekio būti toleruojamai. Negana to, jog mano orientacija yra niekinama, tai dar tenka atsitrenkti į patyčių sieną ieškant tiek romantinių, tiek seksualinių santykių savo bendruomenėje.
Sakysite, kiekvienas turi savo išsikeltus standartus? Nesu atlikęs sociologinio tyrimo, galiu tik pasidalinti savo asmenine patirtimi. O ji paliko tokį įspūdį, jog tarp homoseksualių vyrų vyrauja vienas ir tas pats išsikeltas grožio standartas. Tiek heteroseksualūs vyrai, tiek heteroseksualios moterys – tarp jų galima rasti ir tokius, kuriems patinki toks, koks esi.
Todėl man nekyla ranka palaikyti šiandien norimą įteisinti tos pačios lyties partnerystę. Vardan ko? Kodėl aš turėčiau palaikyti tą grupę žmonių, kurių tarpe beveik visi yra susikūrę idealą, kurio neatitinku? Kodėl turiu palaikyti tuos, kurie tyčiojosi iš mano išvaizdos? Kodėl turiu palaikyti jų laimės siekį, kai aš buvau atstumtas dėl to, koks esu ir su kokiu veidu gimiau? Kodėl turiu palaikyti savo bendruomenę, kurioje vyrauja maskulinizmas, aukšti standartai, snobizmas, su kuriais aš kasdien susidurdavau bandydamas socializuotis?
Pasidalinus vaidmenimis, jaučiuosi negalįs atleisti savo skriaudikams dėl kurių patyriau psichologines kančias. Net kai bandydavau keistis, jaučiausi lyg būčiau prisitaikėlis ir auka, kuri turi prisitaikyti prie daugumos normų. Nebuvo su kuo solidarizuotis, nebuvo į ką atsiremti ir jaustis savam.
Netgi visi skelbimai, kuriuose homoseksualūs vyrai ieško pažinčių, tokiose svetainėse kaip „gaycafe.lt“ vyrauja seksas kaip paieškos tikslas. Homoseksualių moterų skiltyje – vos ne kiekviename skelbime pagrindiniu leitmotyvu yra noras megzti santykius, romantikos poreikis, noras kurti bendrą gyvenimą kartu.
Žinoma, būtų nesąžininga teigti, jog tokių vaikinų ir vyrų nėra. Tačiau pagrindinis kriterijus, pagal kurį esi apsrendžiamas, yra išsikelti kriterijai išvaizdai, kūno sudėjimui. Antraeiliais tampa tokie kaip charakteris, temperamentas, bendravimo stilius.
Ir todėl yra dvigubai skaudu būnant šios bendruomenės dalimi. Kai iš vienos pusės tavo veidas kelia pasišlykštėjimą dėl tavo lytinės orientacijos, dėl to, jog tokiu gimei. Tuo tarpu ir savo bendruomenei esi ne toks: gimei tokios išvaizdos, kuri daugumai tavo bendruomenėje yra negraži ir taip pat kelia pasišlykštėjimą. Tada natūraliai ir kyla klausimas ar aš turiu kovoti už savo bendruomenę, kai jaučiuosi jos atstumtas.
