aA
Įsivaizduokite: gimėte mažame Lietuvos miestelyje. Augate darnioje šeimoje, sekmadieniais lankote bažnyčią, padedate mamai ir tėčiui namuose, atkakliai ir stropiai mokotės mokykloje, negeriate, nerūkote, esate tikrai pavyzdingi bei darbštūs.
© Shutterstock

Pirmieji pasimatymai, įsimylite merginą, taip pat klasės pirmūnę, dėl jos padarytumėte bet ką. Regis, gyvenime stengiatės iš visos širdies, visiems linkite tik gero. Tačiau palengva suvokiate, kad visas pasaulis jūsų nekenčia vien dėl to, kad esate.

Bažnyčioje, kurioje lankotės, esate nepageidaujami, mokykloje iš jūsų šaiposi, net šeima nenori jūsų matyti. Niekas nenori gyventi jūsų kaimynystėje. Jau nekalbant apie komentarus internete, kur nepažįstamieji jums linki mirties.

Suvokiate, kad niekada negalėsite laikyti mylimo žmogaus už rankos parke ant suoliuko, jau nekalbant apie bučinį. Niekada neatsivesite namo supažindinti su šeima, šeimai apie ją nė nepasakosite. Niekada negausite močiutės žiedo vestuvėms, nes, tiesą pasakius, ir tuoktis negalėsite, jau nekalbant apie vaikus.

Skamba utopiškai, tiesa?

Deja, visa tai – realybė, kurioje gyvename.

Nes jūs – mergina.

Bandote kažką pakeisti. Meldžiatės dar daugiau, nei įprastai. Išsiskiriate su drauge ir bandote eiti į pasimatymus su vaikinais, kurių metu slapčia nužiūrinėjate dailią padavėją. Bandote sau įteigti, kad tai tik laikina. Bandote visa tai neigti. Deja, niekas nesikeičia, jūs puikiai tai suvokiate, tačiau esate priversti slėpti savo jausmus, nes jie „nenormalūs“.

Jei prieš keletą metų būtumėt manęs paklausę, ką manau apie homoseksualus, būčiau atsakęs tikriausiai panašiai, kaip daugelis komentatorių internete. Nenormalu, amoralu; tegu jie sau gyvena, bet nesiviešina, tegu gydosi. Kol vieną dieną supratau, kad nekenčiu to, ką atpažįstu savyje ir ko nenoriu pripažinti. Gink Dieve, nesakau, kad kiekvienas homofobas iš tiesų yra homoseksualus. Tik noriu savo pavyzdžiu parodyti homofobiškų minčių absurdiškumą.

LGBT asmenims Lietuvoje šiuo metu dėmesio kaip niekad daug – prisiminkime ir durų padegimus, ir garsiąsias plačiai išsiuntinėtas peticijas prieš eitynes – ir vis dėlto atsakymo iš LGBT pusės nelabai girdėti. Kaip ir visuomet, komunikacija tarp tų dviejų stovyklų šiuo atveju Lietuvoje yra tikrai apverktino lygio. Ir tai dažnai yra LGBT pusės klaida: geriausiu atveju iš jų dažnai girdime sarkastiškus komentarus su patyčios gaidele apie tuos, kurie tiesiog galbūt dar nepažįsta nė vieno homoseksualo, yra gimę ir užaugę kitoje santvarkoje ir visa tai jiems labai nauja. Kadangi pats esu buvęs homofobas, labai vėlai radęs atsakymus į daugelį sau anuomet kilusių klausimų, galiausiai sau pripažinęs akivaizdžią tiesą, kad esu homoseksualus, galiu gerai suprasti abi stovyklas. Tad nekaltindamas Lietuvos žmonių homofobija, noriu pamėginti nusileisti ant žemės ir šiek tiek paprasčiau papasakoti, kokioje situacijoje esame, kaip atrodo mūsų gyvenimas ir kodėl prašome tų teisių, kurias kažkodėl taip sudėtinga mums duoti.

Mano manymu, svarbiausia ir geriausia žmogaus savybė bet kokioje diskusijoje yra įsijautimas į oponento būseną, galbūt esančio visiškai priešingoje pozicijoje ir turinčio nuomonę, kardinaliai priešišką mūsų idealams. Tad pamėginsiu įsijausti į homofobiško žmogaus būseną, o už tai mainais prašau su mano pagalba įsijausti į netradicinės orientacijos asmenų būseną. Taip, sakau „netradicinės“, nes mes puikiai suvokiame, kad tai, kokie esame, nėra tradiciška, įprasta, yra be galo keista ir mums patiems, ir jums, tačiau tokius mus sutvėrė Dievas.

Tik įsiklausydami galime išgirsti ir suprasti vieni kitus, ir suvokti, kad jokio karo čia nėra ir būti negali, nes ir taip turime pakankamai mus skaldančių dalykų.

Mano istorija

Gimiau ir užaugau devyniasdešimtaisiais viename Lietuvos didmiestyje, daugiavaikėje tradicinėje lietuviškoje šeimoje. Iš vaikystės, paauglystės pamenu visus „berniukiškus“ animacinius filmukus su superherojais, kurie turėjo mane skatinti būti vyrišku, tačiau dažniausiai juos žiūrėdavau, nes tie herojai man buvo gražūs.

Sportą taip pat žiūrėti mėgdavau, nors rezultatas man būdavo neįdomus – dėmesį traukė treniruoti atletų kūnai. Pamenu ir visas Holivudo romantines komedijas, kurias žiūrėdavo tėvai. Skaičiau gausybę knygų, kuriose neišvengiamai buvo rašoma ir meilės tema, bet nepamenu nė vienos istorijos apie vyro meilę vyrui ar moters – moteriai. Bažnyčioje nuolat girdėjau apie šeimos svarbą, šventą vyro ir moters sąjungą.

Visas pasaulis tiesiog klykė apie tai, kad šeima yra vyras ir žmona, ir aš privalau rasti savo išrinktąją.

Visa tai galėčiau ironiškai pavadinti „heteroseksualų propaganda“.

Apie homoseksualumo egzistavimą žinojau tik iš nuogirdų, kai klasiokai ką nors pavadindavo žydru ar šeimoje kas nors neigiamai atsiliepdavo, apkalbinėdavo kokį homoseksualų pažįstamą – tad išskirtinai kaip neigiamą dalyką.

Pirmą kartą apie „gėjų paradą“ išgirdau gal aštuntoje klasėje, ir tik neigiamame kontekste: gėjai – blogis, tegu nesidemonstruoja ir panašiai. Iki to laiko jau puikiai atsimenu savo pirmąsias simpatijas klasės draugams, žinoma, niekad iš baimės neperžengdavau draugystės slenksčio, ir tuo metu net sau nepripažinau, kad jie man patiko labiau, nei tik draugai.

Ir visa ši heteroproganda manęs nesugebėjo paversti heteroseksualiu. Tik privertė nesuprasti, nepriimti, gal net nekęsti visų netradicinės orientacijos žmonių, o ypač nekęsti homoseksualumo savyje, sau meluoti. Kiek santykių galimybių praradau vien dėl to, kad nors aiškiai jaučiau kažkam potraukį, draudžiau sau rodyti jausmus, dėmesį, net baudžiau save už tokias mintis.

Klausimai ir atsakymai

Bandau suprasti, kodėl yra taip sudėtinga suvokti paprastą faktą - taip, yra žmonių, kurie jaučia savo lyties atstovams tą patį jausmą, kurį jūs jaučiate priešingai lyčiai. Juk visi nors kartą esame buvę įsimylėję. Visų pirma patraukianti išvaizda, balsas, geriau pažinus – charakterio bruožai, drugeliai pilve, aistra – visi šie dalykai yra universalūs, mes jaučiame juos lygiai taip pat, kaip ir jūs.

Natūralu, kad gali kilti daug klausimų apie netradicinę orientaciją. Didelė dalis jų tėra baimės, nes tiesioginės žalos tokie santykiai nedaro niekada: tiesiog bijome to, ko nesuprantame, todėl homofobija ir yra vadinama fobija. Kol buvau homofobas, ir man pačiam kildavo visi šie klausimai, tad pabandysiu į juos atsakyti:

Galbūt ta meilė tarp tos pačios lyties atstovų netikra, negili, suvaidinta?

Įdomu tik, kam visa ta vaidyba, sulaukiant tiek patyčių ir smerkimo, jei iš tiesų galiu pasirinkti patogiai būti heteroseksualus, „kaip visi“?

Galbūt jie tiesiog dar nesutiko to tinkamo priešingos lyties atstovo?

Pabandykite šiuos klausimus pritaikyti sau. Kiek laiko reikėjo laukti, kad sutiktumėte bent kažkiek jums patrauklų žmogų? Lažinuosi, kad tokių net tarp nepažįstamųjų gatvėje sutinkate kasdien, ir todėl aiškiai žinote, kuri lytis jums patinka. Kodėl siūlote tuo abejoti mums? Ar prisimenate tą dieną, kai pasirinkote jausti trauką priešingos lyties atstovams? Teisingai, tokios dienos niekad nebuvo, nes jūs to nepasirinkote. Mes – taip pat.

Galbūt galima potraukį pakeisti kokia nors terapija ar malda

Vėlgi, pabandykite tai pritaikyti sau. Nuo ko pradėtumėte, jei jums lieptų pakeisti savo orientaciją? Galbūt žiūrėtumėte priešingos lyties asmenų nuotraukas, į kūną paleidę silpną elektros srovę? Baustumėte save už kiekvieną mintį apie priešingos lyties patrauklumą?

Dėl maldos – paauglystėje meldžiausi pakeisti savo orientaciją ir aš, kasdien ir nuoširdžiai, taip pat lankiau (ir tebelankau) Bažnyčią. Per visus tuos maldos metus supratau viena – kad jei Dievas mane tokį sukūrė, jis myli mane tokį, koks esu ir nori, kad ir aš save mylėčiau, neabejodamas tokia jo valia. (Čia labai rekomenduoju pažiūrėti tikrais faktais paremtus filmus „Maldos už Bobį“ („Prayers for Bobby“) apie vaikiną, kuris nuoširdžiai kartu su šeima meldė Dievą pakeisti jo netradicinę orientaciją, jo savižudybę ir religingos mamos kelionę į sūnaus supratimą, o galiausiai ir tapimą LGBT aktyviste; taip pat naująjį filmą „Boy Erased“ su Nicole Kidman apie „gydymą“ nuo homoseksualumo ir konversijos terapijos traumuojantį poveikį).

Apskritai, seksualinis potraukis – tokio plataus spektro dalykas! Jeigu jau esame naciai, tai gal būkime naciai iki galo ir uždrauskime vyrams mylėti brunetes, arba moterims mylėti žemaūgius vyrus? Nes tai neatitinka kažkokių „standartų“, kuriuos kiekvienas turime skirtingai griežtus.

Būnant homoseksualu, gyvenimas nėra rožinis. Šitai jums patvirtins bet kuris homoseksualus asmuo. Esu dar ne prasčiausioje situacijoje, nes atrodau gan vyriškai ir „heteroseksualiai“. Tad galiu tik įsivaizduoti, ką jaučia tie, kuriems savo orientaciją slėpti sunkiau. Tačiau ir nekalbant apie patyčias ar slapstymąsi, susirasti partnerį iš tų 3–5 procentų populiacijos, kurie yra tos pačios lyties, atmetus neatitinkančius tavo amžiaus, būdo bruožų, išvaizdos kriterijų, yra tikrai nelengva užduotis. Tai, kad dauguma LGBT asmenų slapstosi, nepalengvina šios užduoties, o ir apskritai, pamačius patrauklų žmogų gatvėje, niekad nežinai, kokia bus reakcija jį pakvietus į pasimatymą – galbūt jį traukia priešinga lytis, galbūt jis nuo to net įsižeis, blogiausiu atveju – gausi antausį.

O ir šiaip - gyveni savo ramų gyvenimą, niekam nelinkėtum turėti savo orientacijos, o visuomenėje esi matomas kaip iškrypėlis, monstras, buldozeriu einantis per tradicines šeimas, siekiantis tvirkinti jų vaikus.

Baisioji „gėjų propaganda“

Dalis visuomenės turi nuomonę, kad „tegu jie sau egzistuoja, bet nesidemonstruoja“. Smagu, kad bent leidžiate egzistuoti, tačiau kaip kitaip įtikinti tą kitą visuomenės dalį, kuri ir egzistuoti mums norėtų uždrausti? Kam reikalingi paradai, klausiate jūs?

Tam, kad pamatytumėte žmones, panašius į jus; normalius, sveikus, dorus piliečius, žmones, kurie yra šalia jūsų. Esu tikras, šiuo metu pažįstate bent vieną gėjų ar lesbietę, nors to nežinote. Galbūt net artimesnėje aplinkoje, nei įsivaizduojate – dažnai nežinome net apie savo šeimos narius. Nes mes esame priversti slėptis ir meluoti sau ir kitiems. Eitynės yra vieta, kur už tokius besislapstančius žygiuoja drąsesni, kad visuomenė išgirstų apie mūsų egzistavimą ir slėptis nebereikėtų niekam.

Pasakos vaikams apie du princus pavers juos gėjais ir lesbietėm? Jeigu pasakos apie princą ir princesę manęs (net man to nuoširdžiai norėjus) nepavertė heteroseksualiu, kaip tuomet du princai turėtų paversti juos homoseksualiais? Ar tikrai jus traukia priešinga lytis vien dėl to, kad matėte tokios meilės pavyzdžius ir tiesiog tai atkartojate? Vienintelis dalykas, ką pakeistų informacija apie tokių žmonių egzistavimą nuo jauno amžiaus – tai ugdytų toleranciją kitiems ir – visų pirma – sau: atsitikus taip, kad iš tiesų supranti esantis homoseksualus, būtų daug lengviau save tokį priimti, galbūt sumažėtų ir savižudybių. Kaip kitaip pakeisti mūsų visuomenę, patyčių kultūrą, jei ne pradėjus nuo jaunosios kartos?

Teisės, kurių prašome

Tikriausiai jau aišku, kad eitynės ir informacijos apie mus sklaida yra tik siekis keisti požiūrį ir įgyti teisių, kurias šiaip jau nuo gimimo turi visi. Tad kokių teisių mums reikia?

Žinote, pradėti būtų geriausia nuo paprasto pripažinimo ir draugiško požiūrio. Supratimo, kad ir jūsų vaikas bet kada gali jums prisipažinti esantis gėjus ar lesbietė. Arba, net būdamas tokiu, niekada neprisipažinti – visas jūsų ligšiolines pastabas ir komentarus apie tokius asmenis jis deda giliai į širdį ir tyliai mokosi savęs nekęsti.

Teisė, kurią turi visi mylintys žmonės ir kurios neturime tik mes, yra teisė į partnerystę. Protu sunku suvokti, kuo tokia galimybė kam nors pakenktų. Galbūt galima kažkiek suprasti žmones, kuriems santuoka yra šventas dalykas. Tačiau visų pirma, prašome net ne santuokos, o partnerystės įstatymo. Visų antra, žmonės šiais laikais tuokiasi ir skiriasi, tad kuo homoseksualų partnerystė būtų „nešventesnė“ už žmones, kurie tuokiasi antrą, trečią kartą?

Kada nustosime būti hipokritais, teisti vieni kitus, tuo labiau, kad patys dažnai slapčia turime daug didesnių nuodėmių, tik, kol jos neišlindo į viešumą, jaučiamės šventesni už kitus?

Žmonės sako: kur tuomet riba, galbūt greitai reikės leisti tuoktis zoofilams ar pedofilams?

Riba yra labai aiški ir tos baimės yra visiškai nepagrįstos, nes to niekada nebus. Nei zoofilija, nei pedofilija nėra dviejų suaugusių žmonių laisvas pasirinkimas. Kai kalbama apie vieno suaugusiojo galią prieš vaiką ar gyvūną, kaip galime vertinti tokius santykius taip pat, kaip dviejų suaugusiųjų laisvą valią?

Kalbant apie vaikus, galbūt galvojate, kad mums atrodo, kad vaikui geriausia augti su dviem tėčiais ar dviem mamomis? Kad tokios šeimos turėtų būti dominuojančios? Mes nesame tokie naivūs. Kas gali paneigti, kad vaikui reikia ir mamos, ir tėčio, ir idealiame pasaulyje visi juos turėtų, tačiau mes žinome, kaip gyvenime būna iš tiesų: tėvai išsiskiria (Lietuvoje taip baigiasi beveik 50 proc. santuokų), atsiranda patėviai, pamotės. Apskritai, jei tėvai išsiskyrę ir vaikas gyvena tik su vienu iš jų, vaikui ir šiuo atveju trūksta mamos ar tėčio, tad koks skirtumas būtų jam gyventi su dar vienu tos pačios lyties globėju, kuris tą vaiką mylėtų?

Kur dar asocialios šeimos: gal vaikui geriau augti heteroseksualioje, tačiau asocialioje šeimoje, nuolat apsuptam alkoholio, būti mušamam?

Homofobijos žala Lietuvai

Mes matome statistiką, kurioje pirmaujame pagal savižudybes, ir labai išgyvename, tačiau niekaip nesuvaldome patyčių, nekeičiame požiūrio į kitokius, neišmokstame tolerancijos. Labiau, nei tikėtina, kad didelė dalis tų savižudybių Lietuvoje yra įvykdoma LGBT asmenų – įvairūs tarptautiniai tyrimai rodo, kad netradicinės orientacijos jaunimas yra iki 4 kartų labiau linkęs į savižudybę. Jau vien didžioji dalis mano pažįstamų, kurie yra užsiminę apie mintis ar net bandymus pakelti ranką prieš save, yra netradicinės orientacijos asmenys.

Mes norime gyventi kaip vakariečiai, uždirbti jų atlyginimus, mėgautis jų gyvenimo kokybe. Tačiau nenorime nė girdėti apie jų vertybes – toleranciją ir laisvę būti savimi. Ar bent pagalvojome, kad valstybės gerovė ir vertybės yra neatsiejami dalykai, ir, esu tikras, net ekonomika stipriai pajustų mūsų visuomenės atvirumą. Taip jau yra, kad homoseksualai labai dažnai yra talentingi mene, kūrybinėse srityse – esu tikras, kad pavyzdžių čia nė nereikia, ir jūs tikriausiai (galbūt nė nežinodami) savo spintoje turite ne vieną homoseksualaus dizainerio drabužį, neseniai lankėtės homoseksualaus kompozitoriaus operoje ar buvote homoseksualios atlikėjos koncerte. Deja, dėl Lietuvos politikos ir visuomenės požiūrio daugumai šių talentų tenka emigruoti ir pridėtinę vertę kurti kitur. Jau nekalbant apie homoseksualius turistus, mieliau keliaujančius ten, kur negresia gatvėje būti užpultiems dėl išskirtinio įvaizdžio, ar užsienio kompanijas, kurios mieliau investuoja šalyse, kuriose ginamos tolerancijos ir laisvės vertybės.

Nežinau, kodėl užsinorėjau išlieti savo širdį internete, tuo labiau, kad tuoj pat atsiras žmonių, kurie sakys, kad straipsnis nupirktas (tikriausiai už jį sumokėjo Europos Sąjunga, taip visuomet norinti tvirkinti mūsų šventą šalį...) Labai nemėgstu vaidinti aukos, ir šiuo straipsniu nenoriu maldauti gailesčio, tačiau tiesa ta, kad šiuo metu Lietuvoje, kaip netradicinės orientacijos žmonės, tikrai kiekvienas nešame kryžių. Ir liūdniausia, kad daugiausiai pykčio ateina iš žmonių, kurie šiaip jau yra dori, jautrūs, geros širdies ir šį savo pyktį pateisina tradicinių vertybių gynimu, krikščionybe. Pasakysiu tik, kad nėra nieko krikščioniško neapykantoje. Kas, jei ne krikščionybė labiausiai mus moko atjautos, tolerancijos, meilės savo artimui.

Ir pabaigai – nesitikiu, kad visa tai perskaitę jau kardinaliai pakeisite savo nuomonę ir tapsite tolerantiški. Paprašysiu tik vieno – tiesiog domėtis. Neužsidaryti patogiame informacijos burbule, peržiūrėti keletą filmų apie LGBT asmenis, paskaitinėti internete, galų gale nebijoti pasikalbėti su artimaisiais, kurie labiau tolerantiški. Tai nebus lengva, tačiau tik kalbėdamiesi ir domėdamiesi galime įsijausti, suprasti kitą ir pasiekti susitarimą. Pasikartosiu – niekada nežinome, ar artimiausioje aplinkoje nėra mūsų mylimo žmogaus, turinčio netradicinį potraukį ir labai dėl to išgyvenantį (nors nėra dėl ko išgyventi).

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(2 žmonės įvertino)
5.0000
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vyrui atsivėrė akys, kai žmona pasiūlė išbandyti seksą trise (31)

Dar beskaitant straipsnį „Žmona palūžusi: vyro priklausomybė nuo pornografijos išskyrė...

Registratūros darbuotojos vaiko ašaros nesugraudino: į prašymus padėti moteris nereagavo (135)

Atvykome į kliniką apie 9.30. Mano sūnus , kuriam vos 1,5 metukų, krisdamas stipriai susižeidė...

Pasakė, kuo Talinas lenkia Vilnių: mums trūksta vieningos vizijos (58)

Kai aš atvažiuoju į Vilnių iš Kauno, mano pirmas įspūdis, kad atvažiavau iš Rytų Europos į...

Artėjanti „Eurovizijos“ finišo tiesioji kelia įtampą: žiūrovei užkliuvo komisijos narės replika (58)

Pastarosiomis dienomis labiausiai aptarinėjama ne tik politika, bet kiekvienais metais įvairias...

Jauna kaunietė skęsta nevilties liūne ir skolose: apie vaiką sužinoję darbdaviai parodo duris (276)

Esu 24-erių metų mama, auginu dvejų metų sūnų. Taip gyvenimas susiklostė, kad pašykštėjo...

Top naujienos

Judėjimas, kuris išgąsdino ir Jungtines Tautas, ir „Facebook“: it vėžys plinta Lietuvoje, gali paveikti kiekvieną (449)

„Kontražvalgybos pokštai šioje grupėje nepralįs: apie mikročipų pasakas skiepuose šioje...

Sukrečiantis pasakojimas iš vienos skurdžiausių pasaulio vietų: apsilankę „kino teatre“ užsikrečia ŽIV (107)

Kaip žmonės gyvena didžiausiame Afrikos lūšnyne? Kokiais originaliais būdais jie užsidirba...

Orai: šaltis grįžta (12)

Ketvirtadienį iš pietvakarių priartės tirštesnių debesų juosta, ji bandys uždengti vakarinių...

VAR baudė „Man City“ ir nepadėjo „Juventus“ išlipti sausiems iš balos (7)

Pirmą kartą UEFA pasitelkta vaizdo peržiūros sistema (VAR) Čempionų lygos aštuntfinaliuose...

Po „Swedbank“ skandalo – žinutė klientams Lietuvoje: reputacijai tai atsilieps skaudžiai (344)

Trijose Baltijos valstybėse veikiantis Švedijos bankas „Swedbank“ galėjo būti įtrauktas...

Restorano atidaryme – į vaikystę grįžę Karolina Meschino su Remiu bei kiti žinomi veidai (124)

Trečiadienio vakarą įvyko oficialus restorano „Kiškio kopūstai“ atidarymas. Pasak naujosios...

Būsto rinkoje auga spaudimas kainoms: pasiūla dar niekada nebuvo tokia didelė (103)

2018 metais nekilnojamojo turto rinka ( NT ) Lietuvoje trečius metus iš eilės buvo savo aktyvumo...

Darbą banke iškeitė į prekystalį turguje: į vatą nevynioju ir klientų neapgaudinėju (16)

Kaunietė Irena Fiodorova didžiąją gyvenimo dalį praleido besidarbuodama banke, tačiau jau...