„Geriausios“ idėjos matomos visiems – tai prekybos centrai miestų senamiesčiuose, Nacionalinis futbolo stadionas, Gedimino kalno medžių iškirtimas, tai lito atsisakymas (kainos tikrai nepakilo, kaip ir buvo žadėta) ir kaimynų erzinimas. Tai valstybinės idėjos, turėjusios suvienyti ir pakelti tautą, pragyvenimo lygį, moralę.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvai svarbūs ir tikrai naudingi sprendimai gali būti priimti, tik spaudžiant išorės jėgoms, nes mes patys esame tiesiog bailūs, nekūrybiški, nesugebantys prisiimti jokios asmeninės atsakomybės už savo valstybę. Jokių, tikrai Lietuvai naudingų ir drąsių įstatymų priėmimas (pvz.: kanapių, prostitucijos, eutanazijos legalizavimas) net nėra svarstomas, o juk mokesčių surinktume milijonus.
Deklaruojame esantys katalikai, nors bažnyčios sekmadieniais pustuštės. Kaip kitaip tai pavadinti, jei ne veidmainyste?
Tik išorės jėgų paskatinti lietuviai sukūrė Sąjūdį, o savarankiškai mes, atrodo, esam tiesiog neįgalūs ir nekūrybiški sukurti kažką tikrai valstybei naudingo ir didingo. Mūsų savarankiški sprendimai ir projektai, beveik visada baigiasi fiasko, santykių aiškinimusi teismuose, milžiniškais nuostoliais valstybei ir gėda.
Kodėl taip yra?
Nors ir deklaruojam pasauliui esanti drąsi šalis, iš tikrųjų esame beviltiški bailiai. Prisiimti asmeninę atsakomybę pas mus už bet kokį, netgi patį nereikšmingiausią poelgį yra gėda. Visi susikompromitavę veikėjai – ar tai būtų promilės už vairo, ar kyšis brendžio dėžutėje, ar nesumokėti mokesčiai – visi kaip vienas suka uodegas, bėga į užsienius ir išsisukinėja iki galo, nei vienas vyriškai nėra prisipažinęs – taip aš kaltas, taip suklupau, taip man gėda, taip nusipelniau bausmės. Esame beviltiški veidmainiai ir apgaudinėjame vienas kitą, valdžia – pilečius, piliečiai – valdžią, tėvai – vaikus, vaikai – tėvus, patys save, mes tai padarėme norma.
Reikalaujame pakeisti gatvių ir mokyklų pavadinimus, nes Salomėja, Cvirka ar Janonis savo metu idealistiškai simpatizavo komunizmo idėjoms, o užmerkiame akis, kad dabartiniai aukščiausi valstybės asmenys visai neseniai buvo patys tikriausi prisiekę ideologiniai komunistai – karjeristai. Tai paradoksai, kurių mūsų valstybėje apstu, tai tikrai nėra normalu, nors kažkas ir labai stengiasi tai padaryti norma.
Gyvename labai gražioje, gerų ir darbščių žmonių šalyje, tačiau dvigubi (trigubi) standartai visose gyvenimo srityse, įstatymų pardavinėjimas, įžūlus nesilaikymas, laužymas ir už tai atsakomybės neturėjimas čia yra normalu.
Ką daryti?
Kaip ir auklėti vaikus reikėtų ne rėkiant, mušant ir draudžiant, o savo teisingais, kilniais poelgiais, protingais darbais, įkvepiančiais pavyzdžiais. Iš pradžių, kad įrodytume geranoriškumą savo tautai ir rinkėjams, Seimui – pirmiausia siūlyčiau persėsti iš BMW į Škoda, sumažinti narių skaičių iki 100 ir perpus susimažinti atlyginimus. Taip turėtume patys tapti kilnaus, gražaus ir civilizuoto elgesio modeliais ir pavyzdžiais. Namuose, gatvėje, darbe, už vairo kelyje.
Tai nėra lengva, kai ketvirtadalis šalies gyventojų savo gamtinius reikalus atlieka į kibirą arba lauke, o trečdalis skursta. Tačiau tokios mano idėjos Lietuvai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.