Su anuomet dar būsimu vyru prieš keletą metų susipažinome studijuodami Vilniuje. Aš baigusi studijas (ne medicinos) gavau Vilniuje gerą darbą, susitaupėme pinigų, nusipirkome butą su paskola, laukiamės pirmojo vaiko.
Kurti šeimą visada dvejojom, nes iki pat šiol yra neaišku, ar vyras gaus darbo Vilniaus miesto ligoninėse, tačiau galvodami optimistiškai, kad viskas kaip nors bus gerai, pasiryžome tam žingsniui. Tokiu būdu su Vilniaus miestu susaistėme gana nemažą dalį savo gyvenimo ir tikrai nenorime išvažiuoti iš Lietuvos, nes čia mūsų šeimos, giminaičiai, draugai, mūsų gimtoji kalba, bet nenorim važiuoti ir į Lietuvos periferiją.
Mano vyras budi po mažiausiai 10 parų per mėnesį tam, kad būtų geras gydytojas ir galėtų gauti darbo vietą Vilniaus mieste. Jis nori operuoti, naudoti didžiųjų miestų ligoninėse esančią įrangą, sudėtingi atvejai jam yra iššūkis ir tuo pačiu džiaugsmas, niekaip jis to nepatirtų mažesnėje ligoninėje. Be to, mano galimybės susirasti darbą periferijoje irgi gana menkos – mano profesijos specialistų prikepta be skaičiaus, tad džiaugiuosi, kad turiu darbą apskritai. Sostinėje vienu ar kitu būdu jo visada turėsiu, nes čia man - daugiau galimybių darbą susirasti.
Apie tai, kad su vyru dirbtume atskiruose miestuose, negali būti nė kalbos, nes gyventi atskirai - tai ne mūsų šeimos modelis. Dėl vyro budėjimų skaičiaus ir taip bent dvi tris paras per savaitę jo nėra namuose. Dar sunkiau būtų, jei galėtume susimatyti, pavyzdžiui, tik savaitgalį. Be to, nors Lietuva ir maža, atstumai nedideli, tačiau jei jis po darbo dar turėtų ir parvairuoti namo daugybę kilometrų, tikrai būtų labai pavargęs ir nenorėtų skirti dėmesio šeimai. Galų gale kiek žinau mažų miestelių žmonių nuomonė yra tokia, kad dideliam mieste gydytojai yra profesionalesni ir tokie žmonės patys ieško galimybių atvykti gydytis į didžiuosius miestus, nepaisydami atstumo.
Kadangi nesame tikri dėl ateities, kasmet einame kartu į medikų karjeros muges, kur užsienio ligoninės siūlo patrauklias galimybes dirbti užsienyje, pavyzdžiui, nekalbant apie patrauklų darbo užmokestį viena įdarbinimo užsienio ligoninėse įmonė šiemet siūlė intensyvius pusės metų kalbos kursus visai šeimai Ispanijoje, o po to trejus metus dirbti Norvegijoje su galimybe surasti darbą ir antrajai pusei, nepaisant to, kad antra pusė nedirba medicinos srityje.
Aukščiau paminėjau, kad vyras vidutiniškai budi 10 parų per mėnesį. Po kiekvienos budėtos paros jis dar dirba iki vakaro kaip kad būtų normali darbo diena. Apie tai, kad toks darbo laikas viršija visus darbo kodekso reikalavimus niekam nė motais, visi užsimerkia. Nori kažko pasiekti, gauti darbo vietą? Tai dirbk daugiau už kitus.
Jis tą ir daro, tik dar be viso to turi ištverti ir vyresnių kolegų nenorą mokyti dirbti, nes dėl mažų atlyginimų vyresnieji medikai pasiryžę irgi dirbti daugiau ir dar turėti galimybę gauti dovanų iš pacientų, nušalindami rezidentus daugiausia tik darbui su benamiais arba tik itin retais atvejais esant didelei pacientų apgulčiai skirdami dirbti su gerais pacientais.
(...)
Valdžia viso to nemato, iniciatyvų surinkti rezidentus, su jais pasikalbėti, išklausyti nėra, vietoj to tik valdžios vyrų pasisakymai apie priverstinį paskyrimą kaip Sovietų sąjungos laikais. Baiminamės ir dėl to, kad su priverstiniais paskyrimais, manau, irgi bus kaip Sovietų sąjungoje – visų pirma patraukliausiose vietose bus įdarbinti įtakingų pažįstamų turintys rezidentai, o mano vyras - ne prie jų.
Užsienio ligoninės be kita ko siūlo užtikrintą darbo ir poilsio normų laikymąsi – ne daugiau kaip penkios budėjimų paros per mėnesį ir para poilsio po budėjimo. Tikrai labai patrauklu palyginus su tomis sąlygomis, kuriomis dabar tenka dirbti mano vyrui.
Be to, budėdamas 5 budėjimais per mėnesį daugiau tiek metų, kiek jau yra rezidentu, mano vyras Lietuvai jau atidirbo tą laiką, kuriam planuojamas paskyrimas, tik kad, deja, nėra pas mus vientisos sistemos, fiksuojančios darbo laiką, Sodra mato tik gaunamą darbo užmokestį, bet nesiaiškina, per kiek darbo valandų jis yra uždirbtas.
Tad jausdamiesi neužtikrinti ir nesaugūs laisvais vakarais su vyru pradėjome mokytis vokiečių kalbos. Žinome, kad nemažai rezidentų irgi mokosi norvegų, vokiečių ar kitas kalbas. Tai nereiškia pasirengimo konkrečiam išvykimui, mes tai darome tik todėl, kad jei mums Vilniuje neliktų vietos, vyras negautų darbo, galėtume turėti planą „B“. Žinoma, pirmenybę teikiame tik gyvenimui Lietuvoje ir ketiname čia auginti savo vaikus, tačiau dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių neatsisakome galimybės išvykti į užsienį.
Privalomo paskyrimo į periferiją neturėdami jokio pasirinkimo mes netoleruotume ir jaučiamės saugiau bent dėl to, kad esame Europos sąjungoje, nes tikimės, kad priėmus tam tikrus nepalankius sprendimus mūsų atžvilgiu, atitinkamos Europos Sąjungos institucijos padės juos užginčyti, o kol kas džiaugiamės lėtai artėjančiu lietuvišku pavasariu, nes nepaisant vienos ar kitos valdžios ir tam tikros betvarkės sistemoje mes mylim Lietuvą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!