Mano senelis buvo tikrai geras žmogus. Visada paklaus, kaip tau sekasi, kaip laikaisi ir padės, jei tik tai jam bus įmanoma padaryti, nors ir pats galbūt turės didesnių problemų nei tu.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Mano senelis buvo stiprus žmogus. Jam buvo 92 metai, tačiau jis buvo labai aiškaus proto, skaitė daug knygų ir turėjo minimalių sveikatos sutrikimų, visada buvo stipri uola, kuri saugojo mano močiutę nuo audrų. Kai mano močiutė sulaukė garbaus amžiaus ir pradėjo sunkiai vaikščioti, mano senelis toliau buvo tas žmogus, kuris vedė mano močiutę ne tik gyvenimo, bet ir realiu keliu, nors ir pačiam galbūt nebebuvo lengva juo eiti. Dar ir dabar regiu tą gražų vaizdą, kaip mano seneliai kartu susikabinę eina iki parduotuvės. Mano senelis visą gyvenimą dirbo dėl savo šeimos rūpinosi ja. Tai vienas iš žmonių, kuriems jaučiau labai didelę pagarbą ir galėjau vadinti autoritetu.

Praėjus kelioms dienoms po Velykų mano senelis pasiskundė prasta savijauta, raumenų skausmais, aukštu kraujospūdžiui, ko ankščiau nėra buvę – jis tikrai nebuvo iš tų, kurie skųstųsi. Nuvežus senelį į ligoninę, jam buvo suleista lašelinė kraują skiedžiančio preparato, pagerėjo ir gydytojai, sakydami, kad viskas gerai, jį paleido namo. Tačiau jau naktį seneliui buvo vėl bloga. Ryte senelis toliau kentė raumenų skausmus, pykinimą, silpnumą, todėl nusprendėme jį vėl nuvežti pas gydytojus. Kad suprastumėte, koks mano senelis buvo stiprus, paminėsiu, kad tokios savijautos jis dar sugebėjo pats nulipti laiptais iš trečio aukšto iki automobilio.

Nuvežėme jį į ligoninę dar kartą, antrą diena iš eilės. Man pasirodė, kad į visus aukščiau išvardintus simptomus buvo pažiūrėta pro pirštus. Senelis toliau kentė vis blogėjančią būklę, tačiau daktarai neskubėjo suteikti pagalbos ir ignoruodami tai, kaip senatvinį marazmą, liepė laukti. Laukimas nepadėjo, nes laiko laukti jau nebebuvo – senelis pradėjo nebevaldyti galūnių, nerišliai kalbėti, nebematyti, galiausiai ir raumenų traukuliai prasidėjo.

Mano tėčio ir tetos akyse seneliui įvyko insultas. Deja, net ir tuomet gydytojai, mano galva, tinkamai nereagavo. Liepė toliau laukti nesugebėjo parašyti siuntimo į ligoninę, į reanimaciją, atlikti tyrimus tomografu, kad būtų nustatyti pažeidimai smegenims, kol to nepradėjome reikalauti. Nesugebėjo net pranešti ligoninei, kad atvyksta sunkios būklės pacientas, nes nuvykus buvo toliau gaištamas laikas nieko nežinant apie pacientą ir jo būklę. Pasekmės – stiprus insultas ir abiejų smegenų pusrutulių užliejimas krauju. Paskutinį kartą, kai mačiau savo senelį, jis visiškai nereagavo į aplinką ir negalėjo pajudėti, nors dar prieš savaitę per Velykas jis jautėsi gerai ir manęs kaip visada klausė, kaip man sekasi, linkėjo sėkmės moksluose.

Rašau praėjus dienai po laidotuvių. Atsisveikinę palaidojome mūsų mylimą ir gerbiamą senelį. Argi mūsų gydytojai, mūsų angelai sargai, (ne)turėtų būti išmokyti, kaip elgtis kritinėse situacijose? Ar jiems turėtų nepritrūkti logikos ir kompetencijos atpažinti insulto simptomus garbaus amžiaus 92 metų seneliui, kuris skundžiasi aukštu kraujospūdžiu, silpnumu, raumenų skausmais, pykinimu, kai jis antrą dieną iš eilės skundžiasi tais pačiais simptomais? Argi jiems turėtų nepritrūkti žmogiškumo padėti žmogui? Argi jie neturėtų suprasti, kokias pasekmes jų klaidos reiškia anūkų seneliui, vaikų tėvui ir mylimos žmonos vyrui? Argi jie nori pamatyti mylinčios žmonos akis, kai ji supranta, kad po 60 metų kartu ji daugiau nebepamatys savo mylimojo?

Daugybe klausimų, į kuriuos visi žinome atsakymus. Kurie galbūt neiškiltų, jei nepritrūktų kompetencijos, paprasčiausio žmogiškumo. Galbūt rudenį mano seneliai dar kartą eitų kartu, apsupti artimųjų, į bažnyčia paminėti savo meilės 60 metų jubiliejaus. Galbūt man nebūtų tekę matyti savo močiutės ašarotų, pasimetusių akių, kurios, rodos, niekada daugiau neberegės laimės, veido, kuris nebesišypsos. Dabar jau nieko nebepakeisi... Galima tik pasistengti, kad tai nepasikartotų.

Kodėl man kartais atrodo, kad mažuose miesteliuose gydytojams yra tik labai patogu gauti paskutinius iš mažos senelių pensijos taupomus pinigus, kuomet reikia jiems išrašyti vaistus, tačiau atsitikus rimtiems sveikatos sutrikimams niekas nebemoka dirbti savo darbo?

Gydytojai, nepamirškite, kad nebe Sovietu sąjungos laikai, kai darbas buvo paskirtas. Dabar yra laisva Lietuva ir dirbate ne tik todėl, kad turite laisvą pasirinkimą dirbti, ten kur dirbate, bet ir todėl, kad esate gyvos Lietuvos sanitarai. Neleiskite mirti šaliai, dėl kurios taip ilgai kovojome, ir dėl kovos, kuri niekada nesibaigė. Laisvė – tai privilegija, kuri nepadaro tavo gyvenimo savaime geresnio, o suteikia tau galimybę padaryti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą geresniu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (27)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (131)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (110)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Emigranto atostogos Lietuvoje: turėjo būti pati nuobodžiausia savaitė, bet išskrendant spaudė širdį (106)

Ne dėl neblaivių lietuvių krečiamų cirkų oro uostose ir lėktuvuose, bet skrydis namo į...

Top naujienos

Savaitės pradžioje Lietuvos orus lems ciklonas (5)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šilčiausiąją šio ciklono dalį. Aukščiausia temperatūra...

Laikantis Viduržemio jūros regiono dietos pagerėja sveikata: egzotiška mityba lengvai suderinama su lietuviška (68)

Jeigu norite valgyti kaip tikras Viduržemio jūros regiono gyventojas, pasirodo, visai nereikia...

Parduotuvės vadovas apie krentančius pardavimus: kažkas jaučiasi, bet nežinau tik kas (361)

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kalbama, kad šiuo metu yra ekonominis pakilimas.

Kraupios pliušiniais žaislais nuklotos vaikų kapinės: ten patekus norisi sukalbėti visas maldas, kurias moki (15)

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės,...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (106)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (1063)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Į legionieriaus vėlyvą atsisveikinimą smagiai reagavo ir Juškevičius, ir buvęs strategas (1)

Dar birželio antroje pusėje Žanis Peineris raitė parašą ant sutarties su Stambulo...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos (46)

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Justino Jankevičiaus nebelieka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“: šiandien mes sukame skirtingais keliais (41)

„Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas Mantas Bertulis socialiniame tinkle „Facebook“...