Bėgo mėnesiai, o mes vis dar kiekvieną dieną džiūgavome, turėdami savo lizdelį. Ir, žinoma, saugojome kiekvieną grindų ar sienos centimetrą nuo menkiausio įbrėžimo, neatsargaus prisilietimo nešvaria ranka. Visa tai savaime suprantama, kai kas mėnesį atrieki bankui nemažą dalį savo pajamų.
Taigi. Atėjo vyro gimtadienis. Toks pusiau jubiliejinis, su 5-tuku gale. Kolegos darbe jį šiltai pasveikino, ir jis pasikvietė juos po darbo pavakaroti prie bokalo alaus. Aš tą dieną dirbau iki vėlumos, tad vakarėlis turėjo būti grynai vyriškas.
Pamenu, dar sulaukiau skambučio – manajam be mano pagalbos niekaip nesisekė surasti, kur mūsų namuose laikomi skaldyti žirniai. Pasufleravau. Ir dar bandžiau patarti, kaip juos virti, bet jis skubėjo lyg į uodegą įkirptas ir greitai numetė ragelį.
Dar spėjau nugirsti nepasitenkinimo gaidelę balse – atseit, kur jau tau jis nemokėsiąs išsivirti žirnių.
Sugrįžusią iš darbo mane pasitiko keistas kvapas. Ir šaltis – lyg būtų atlapi visi namų langai. Įjungiau šviesą. Langai iš tikrųjų buvo atlapi - mano sutuoktinis bandė išvėdinti svilėsių smarvę.
O pats sėdėjo susigūžęs sofos kamputyje ir pakėlė į mane tokias kaltas, bet besišypsančias akis, kad net susinervinti nesugebėjau. Tada ir pati prapliupau tokiu nevaldomu juoku, kad net sunku buvo išstovėti ant kojų.
Pasirodo, žirniai buvo užkaisti jo močiutės padovanotame seno tipo greitpuodyje – visai neseniai ji įteikė jį mums kaip didžiausią vertybę, o man nekilo ranka atsikratyti, nors ir supratau, kad tokio daikto, nors jis ir naujutėlis, tikrai nenaudosiu.
Priėmiau, kad neįžeisčiau, ir įkišau giliai į spintelę. Tad vyras jį ir išsitraukė, kad tik spėtų vaišės išvirti, kol sugužės draugai. Užkaitęs virti žirnius mano brangusis išskuodė į netoli esančią parduotuvę pirkti alaus.
O grįžęs... rado žirnių koše perdažytas visas mūsų gražiosios virtuvės ir bendro kambario sienas. Mat užvirus puodui pro visomis kryptimis besisukiojantį atsarginį vožtuvą pradėjo laukan veržtis suputojęs skystis ir garas.
Srovės būta tokios stiprios, kad geltoni žirnių košės „dažai“ pasiekė ir užuolaidas, ir net lango stiklą už jų, ir ant palangės augusias gėles, ir ant sienos kabantį paveikslą, ir minkštą kampą, ir toršerą, ir televizorių, ir radiatorių...
O sienos dailia metro pločio juosta buvo lyg ištapytos kokio talentingo geltonus atspalvius dievinančio impresionisto – kitą dieną, jau pro ašaras, sėdėjome ir svarstėme: o gal taip ir palikti?
Žirnių kvapas dar ilgai mus persekiojo. Net ir viską kuo kruopščiausiai nušveitus jis liko įsigėręs į sienas (o gal tik į mudviejų pasąmonę?).
Greitpuodį su visu prie dugno prikepusiu plaštakos storio suakmenėjusių ir pajuodavusių žirnių sluoksniu tiesiog išmetėme. Ir nors nuo to įvykio praėjo jau tikrai nemažai laiko, mes niekada neperkame ir neverdame skaldytų džiovintų žirnių.
Parduotuvėje praeiname pro juos persimesdami reikšmingais žvilgsniais ir be žodžių kiekvienas sau po nosimi pakrizename.
Tik kai labai supykstu dėl vyrams taip būdingos visažinystės ir amžino teisumo, neiškentusi imu ir baksteliu: ar žinai taip pat, kaip ir išvirti žirnius?
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Visas konkurso sąlygas rasite čia.
