aA
Rytas, už lango švinta. Keltis dar gerokai per anksti, tad tingiai vartausi lovoje, besistengdamas bent akimirką papildomai nusnūsti po bemiegės nakties – sunku užmigti svetimoje vietoje. O kažkada ši lova buvo tokia sava...
© DELFI / Tomas Vinickas

– Labas rytas, laikas keltis, – pasigirsta tylus mamos balsas anapus durų. Kaip visada tylus, tarsi nenorėtų iš karto pažadinti ar išvaikyti gražios sapno pabaigos.

– Aha... – atsakau mieguistu balsu, nors ir senai nemiegu, tik mintyse buvau paskendęs prisiminimuose... Prisiminimai nepaleidžia net prisėdus prie rytinio kavos puodelio, juk čia, šiuose namuose, praėjo mano paauglystė, mano kaip suaugusio žmogaus gyvenimo pradžia. Vėliau – didmiesčių vilionės tiek linksmybių, tiek darbo perspektyvomis, bandymai eiti savo gyvenimo keliu. O šiuo metu – emigranto duona.

Tačiau šie namai buvo ir bus ta gyvenimo užuovėja, ta ramybės ir saugumo oazė, į kurią gera visada sugrįžti tiek džiaugsmo, tiek nusivylimo kupina širdimi, kurioje esi visada laukiamas ir suprastas...

– Kava aušta, – sugrąžina mama į realybę. Taip, tikrai neturiu visos dienos kavos puodeliui išgerti.

– Kelintą valandą tau keltas? – skamba mamos klausimas. Dėl Dievo meilės, ir kam gi reikėjo priminti, kad šiandien išvykstu, kodėl negalėjau dar bent sekundę pasimėgauti gražiais prisiminimais... Bet jau laikas... Laikas pradėti kelionę, nes ten, anapus Baltijos jūros, jau darbai laukia. Jau trys metai, kai bėgdamas nuo bado, skurdo tėvynėje, tą šalį vadinu savais namais...

Kas būtų, jei būčiau likęs? Nežinau, sunku nuspėti. Ko gero dirbčiau kur nors už minimalią algą, klausyčiau nuolatinių darbdavio priekaištų ir išnuomotame bendrabučio kambarėlyje stengčiausi sudėlioti savo pajamas ir išlaidas, kad „ištempčiau“ iki algos... Dabar tai nerūpi – turėdamas du darbus Norvegijoje jaučiuosi finansiškai stabilus ir užtikrintas dėl ateities...

Na ką, laikas judėti, pasakau kildamas nuo stalo. Pastebiu lengvą nerimo šešėlį mamos veide, kurio ji stengiasi neparodyti. Žinau, puikiai žinau, kad tai patys nelaukiamiausi mano žodžiai, ištarti šį rytą, bet ir man juos ištarti buvo labai sunku... Mama išeina, pereina kambarius tarsi kažko ieškodama. Peržvelgia lentynas, spintą, paima vieną ar kita daiktą vis klausdama, ar imsiu. „Tai šilta striukė, imk. Va, dar tavo batai žieminiai, megztinis šiltas“, – vis randa, ką pasiūlyti. „Nereikia, aš ten viską turiu, o tai kas reikalinga, aš jau sukroviau į mašiną“, – atsakau... Aunuosi batus. Staiga mama man ištiesia ranką, kažką smulkaus duodama.

– Čia kaimynė davė, liepė tau perduoti. Čia Agotos duona, saugo keliaujančius...

Mama, puikiai žinau tavo santykį su religija. Bet kaip reikia jaudintis dėl manęs, kad net ir netikint nusprendei imtis bet kokių priemonių, kad tik tavo vaikas būtų saugus...

– Ir paskambink ar parašyk, kai kelte būsi, – tęsia instrukcijas, kurių aš visiškai nesilaikau: pilu ataskaitas apie savo buvimo vietą ties kiekvienu stabtelėjimu, juk puikiai suprantu, kaip ji jaučiasi mano visos kelionės metu...

Atsisveikinu, sėdu į automobilį, užkuriu variklį. Mama stovi šalia, matau jos liūdnas akis ir tą menkutę, dirbtinę šypseną, kuri slepia tikrus išgyvenimus bei liūdesį. Bet ji šypsosi, tarsi sakydama: „Važiuok, viskas gerai, o aš paverksiu vėliau, kai niekas nematys...“

Pajudu. Išvažiuoju iš kiemo, bet nesuku į pagrindinį kelią – pavažiuosiu šiek tiek ramiu aplinkkeliu, darau taip nuolat, nes emocijų sankaupa greitai išsiverš – tą puikiai žinau... Iš tiesų, kaip šiuo metu sunku nugalėti tą norą apsisukti, parlėkti atgal ir pasakyti: „Apsigalvojau, velniop tą emigranto gyvenimą, tuos pinigus“... Žinau, mamos sveikata nėra ideali – kas žino, kada kas nutiks... Ar neprakeiksiu tos šalies ir pirmiausiai savęs paties, jei tą akimirką būsiu už tūkstančių kilometrų, ar galėsiu sau kada atleisti, kad nepasakiau: „Mama, esi man brangus žmogus“. Ko verti tie pinigai, kai reikia skaudinti artimus žmones? Bet važiuoju toliau...

Kai kurie sako, kad emigrantai yra silpnavaliai bailiai – niekada su tuo nesutinku. Reikia būti itin stipriu, pirmiausiai, kad pasiryžtum daryti permainas savo gyvenime, antra – kad išgyventum tokias išsiskyrimo akimirkas... Puikiai suprantu, kad tokia situacija dažna beveik kiekvienoje šeimoje – retai kur rasi šeimą, kurioje nebūtų emigravę sūnūs, dukros, vyrai ar žmonos, broliai ar seserys... Puikiai suprantu, kaip jaučiasi mama, lydėdama akimis savo sūnų ir suprasdama, kad ilgai jo nematys, kiek nerimo, kiek ašarų jos akyse ir širdyje... Nelengva ir išvykstantiems...

Nesmerkite mūsų dėl tokio pasirinkimo, daugelis liktų tėvynėje, jei tik galėtų pakankamai uždirbti ar įgyvendinti savo svajones ar sumanymus. Deja, eilinį kartą tenka skaityti komentatorių, pasidalijusių į dvi priešingas stovyklas, karus... O mūsų tiek mažai, tad gal draugaukim, o ne kariaukim... Nubraukiu nuriedėjusią ant skruosto ašarą...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija. Dalinkite mintimis, ką veikiate užsienyje – studijuojate, dirbate? Pasidalinkite, ar tikrai išgyvenimui išleidžiate daugiau nei Lietuvoje, kaip užsidirbate.

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Darbo paieškų rezultatai nuvylė: darbdavių kultūra glumina (46)

Neseniai aš pradėjau darbo paieškas, rezultatai mane nustebino. Dauguma žmonių žino, kaip sunku...

Juokaudamas darbdaviui pasakė trokštamą atlyginimą – jo atsakymas pribloškė (94)

Dirbu vienoj reklamos įmonėje dizaineriu , gaunu aš tą 1000 Eur „į rankas“. Prieš tai...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (184)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

Aš tik už žiemos laiką – pagalvokime apie moksleivius (210)

Reikia palikti žiemos laiką, nes: palikus vasaros laiką moksleiviams ilgiau tektų keliauti į...

Top naujienos

Pasipiktinusi mama beda pirštu į savivaldybės apsukrumą: tai vaikų luošinimas (33)

„Neverkite, mamytės, jeigu jūsų vaikas negavo vietos valstybiniame darželyje. Jums pasisekė“,...

Į Lietuvą grįžusi ir mažą miestelį pamilusi lietuvė: atrodo, čia net vaikai gimsta kitokie (9)

Monika Peldavičiūtė gyvenimą kūrė milijonus gyventojų skaičiuojančiuose miestuose, tačiau...

Apie asmenines modelių tragedijas ryžosi prabilti ir manekenė Radvilė Labutytė: mados pasaulyje mažai linkinčių gero

Iš Lietuvos kilusiam modeliui Radvilei Labutytei jau seniai ne naujiena darbotvarkė, kurioje –...

Naujausi JAV planai Rusiją gali tik suerzinti (270)

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija ketina kitą savaitę pranešti Rusijos lyderiams apie...

Olandijoje namus atradusi plungiškė: nesu iš tų, kurie negali gyventi be Lietuvos (256)

Vos sulaukusi aštuoniolikos iš Plungės kilusi mergina išvyko į Daniją. Drąsus Eglės Budrytės...

8 įpročiai, kurie jus labiausiai sendina (15)

Kaip mirtis ir mokesčiai, senėjimas yra neišvengiamas. Tačiau kartais senstame anksčiau laiko,...

Prašmatniame viešbutyje susirinkusios viešnios savo įvaizdžiais pranoko viena kitą (9)

Kaip spindi laimė – tuo pasigėrėti penktadienio vakarą „Pacų“ viešbutyje galėjo...

Suttonas gimtadienį atšventė puikiu žaidimu ir „Ryto“ pergale prieš „Šiaulius“ (22)

Šeštadienio pavakarę sostinėje vykusiose „Betsafe- LKL “ rungtynėse šalies vicečempionas...

Pasakoja apie protu sunkiai suvokiamas moterų kančias: jie išplėšė mano vaiką iš gimdos (36)

Kaip manoma, šimtai tūkstančių etninių mažumų atstovų Kinijoje yra laikomi vadinamosiose...

Kristupas Krivickas užminė mįslę: laukiasi penkto vaiko? (173)

Žinomas prodiuseris, televizijos laidų vedėjas ir visuomenės veikėjas Kristupas Krivickas...