„Svarbiausia – kad būtų sveikas“, – pasakytų bet kuri mama ar tėvas, belaukdami pasaulį išvysiančio mažylio. Ir tai tikra tiesa, kurią ypač aiškiai suvoki akistatoje su vaiko negalia. Tai patyrėme ir mes patys.
© Vida Press

Pamenu, laukdamasi Jonuko, sekiau visą informaciją apie vaisiaus vystymosi raidą, kone kasdien godžiai skaičiau, kas turi įvykti vieną ar kitą nėštumo savaitę. Džiaugiausi, kad štai jau jis girdi mamos širdies plakimą, tėčio balsą, muziką...

Mažylis gimė gražus ir iš pažiūros sveikutėlis, atnešdamas begalę džiaugsmo ir jaukių emocijų visai šeimai – juk toks lauktas, toks svajotas. Nuo pirmųjų dienų stengėmės jį apsupti spalvų, garsų ir naujų potyrių pasauliu.

Kuomet Jonukas buvo aštuonių mėnesių, su nerimu pastebėjome, kad vaikas lyg ir negirdi. Deja, nuogąstavimą patvirtino ir gydytoja otorinolaringologė Jekaterina Byčkova. Mūsų sūnelis buvo visiškai kurčias.

Dar ir šiandien sunku prisiminti, koks skaudus smūgis buvo toji žinia, kaip sunku buvo tuo patikėti ir priimti. Galų gale – susitaikyti, neieškoti kaltų, o žvelgti į ateitį. Taigi sudėliojus mintis ir jausmus, aprimus širdies skausmui, susiėmėme – mes buvome atsakingi už savo vaiką, jo ateitį. Jeigu jau Jonukas atėjo į mūsų šeimą – privalėjome padaryti viską, kas priklausė nuo mūsų, kad mažylis turėtų galimybę augti pilnavertis kartu su bendraamžiais.

Kochlearinė implantacija buvo vienintelė išeitis, kad Jonukas pagaliau išgirstų mamos balsą ir visus mūsų pasaulį supančius garsus. Lietuvoje kochleariniai aparatai implantuojami ne jaunesniems kaip vienerių metų mažyliams, tad mums teko palaukti.

Keturi mėnesiai laukimo mums prailgo kaip ketveri metai. Per tą laiką, rodos, net pati pradėjau girdėti kitaip: iki šiol nekreipusi dėmesio į kasdienius garsus – paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą, muziką, artimųjų balsus ir juoką, dabar gaudžiau juos, turėdama didžiausią troškimą – kad Aukščiausiasis suteiktų galimybę mano vaikui visa tai patirti.

Tiesa, prieš operaciją, pirmiausia, laukė namų darbai – išsirinkti implantų gamintoją, psichologiškai nusiteikti operacijai ir pooperaciniam laikotarpiui. Jau anksčiau buvome nutarę, kad padarysime viską – kiek tai bekainuotų pastangų ir lėšų – kad sūnus girdėtų abejomis ausimis. Tad mus konsultavęs prof. Eugenijus Lesinskas pasiūlė dar naujieną Lietuvoje – vienos operacijos metu implantuoti abi ausis. Pasitikėjome profesoriumi, tad pasiūlymą priėmėme, juolab kad po pusės metų nenorėjome pasmerkti savo mažylio dar vienai narkozei.

2013 metų liepos 3-oji – antrasis Jonuko gimtadienis! Tą dieną Lietuvoje buvo atlikta pirmoji abipusė kochlearinė implantacija. Jos ėmėsi tikras savo srities profesionalas ir puikus žmogus prof. E. Lesinskas su savo komanda. Už jų darbą būsime jiems visada dėkingi. Ačiū Dievui, kad medicina taip sparčiai žengia į priekį ir kad Lietuvoje yra tokių gerų specialistų.

Nereikia nė sakyti, kokias įtemptas emocijas tądien teko išgyventi mums tėvams, laukiantiems už operacinės durų. Po dvi valandas trukusios operacijos, pagaliau pajutome palengvėjimą – ne tik dėl procedūros sėkmės, bet ir dėl begalinio tikėjimo, kad nuo šiol viskas bus kitaip.

Nepamirštamas jausmas, lydimas laimės ašarų, užplūdo ir tuomet, kai Jonukas pagaliau išgirdo pirmuosius garsus. Juk jam bet koks garsas buvo tokia naujiena! Džiugino bet kokia jo reakcija: kai atsisuka, jį pakvietus, ar kai krūpteli nuo garsaus šuns lojimo...

Šiandien, praėjus metams po implantacijos, nepaliaujame dėkoti gydytojams bei pedagogams už neįtikėtinai gerą rezultatą – Jonukas girdi kuo puikiausiai! Jis mokosi kalbėti, o tam reikia daug laiko ir kantrybės. Likimas mums ir čia buvo maloningas – mums daug padeda auksinė surdopedagogė Aleksandra Luckevič.
Sūnelio žodynas kasdien vis gausėja, jis puikiai skiria visus garsus, nustato jų šaltinį. Aišku, kai kuriuos žodžius gali iššifruoti tik mama, bet mes jau susišnekame, o kiekvieną kartą išgirdusi iš Jonuko lūpų žodį „mama“, vos susilaikau neapsiašarojusi. 

Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad mažyliai, ateidami į šį pasaulį, kuria stebuklus, įkvepia mus dideliems darbams ir kovai mūsų ateities vardan. O toji ateitis juk ir yra mūsų vaikai. Jonuko negalia mane pastūmėjo svarbiam žingsniui.

Dar prieš metus Lietuvoje buvo kompensuojamas tik vienas implantas, antrąjį reikėdavo įsigyti iš savo lėšų (kaip žinia, vienas kochlearinis aparatas šiandien kainuoja kaip geras butas didesniame Lietuvos mieste – beveik 90 tūkstančių litų).

Tikėdama, kad mūsų valstybė pajėgi kompensuoti ir antrą implantą, kreipiausi į du LR Seimo narius, kurie ėmėsi šio reikalo. Tad šiandien galiu tik pasidžiaugti pasiektu rezultatu – Lietuvoje kompensuojami abu kochleariniai implantai.

Tikiu, kad tai – didelė šventė ir dovana šeimoms, susidūrusioms ar dar susidursiančioms su atžalų klausos negalia. Tegul jų vaikučių pasaulis prisipildo gražiausių garsų, tegul jie išgirsta, kaip jų tėvai sako - „Aš tave myliu ir dėl tavęs padarysiu viską...“

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vaizdas Kėdainių poliklinikoje sukrėtė: kol visuomenė tylės, tol niekas nesikeis (17)

„Tokia situacija man primena 1980 m.“, – DELFI redakcijai piktinosi moteris, kurią šokiravo...

Prajuokino Turgelių gyventojos reakcija į Vėlyvio provokaciją: kas darosi Lietuvoje? (170)

Atsitiktinai sužinojau apie Emilio Vėlyvio darytą šou bažnyčioje. Užmečiau akį. Nieko...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (23)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (30)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (143)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Top naujienos

Bandė emigruoti į Norvegiją, bet nepasisekė: nuo to laiko savo šeimos gyvenimą pavertė pragaru (22)

„Sugyventinis sakė, kad neužsikoduos. Sakė: ką, aš nesveikas, kad negersiu? Vaikų teisių...

Baltarusės vyksta gimdyti į Vilnių ir moka tūkstančius: Olga papasakojo esminius skirtumus (5)

Tarp Baltarusijos moterų, besiruošiančių tapti motinomis, populiarūs gimdymai Vilniuje. Žinoma,...

„Žiurkikių“ kebabais prekiaujantis verslininkas: nėra ko piktintis, pavadinimas – žmonos garbei (69)

„Žiurkikių“ kebabas. Tokį maisto patiekalą galite nusipirkti dviejose Molėtuose...

Doveika įvertino Vėlyvio provokaciją bažnyčioje: ar nusišlapinti ant artimo žmogaus kapo taip pat būtų labai meniška? (349)

„Čia nieko originalaus. Nieko. Tuščia. Čia garbėtroškos priemonė“, – apie Emilio Vėlyvo...

Intrigos nebelieka: broliai Lavrinovičiai karjerą tęs Prienuose ir klausys Šeškaus nurodymų (4)

Po dvejų metų Panevėžyje broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai kelsis į Prienus, kur...

Šią šeimą prisimena kiekvienas lietuvis, tačiau tik retas žino, ką jai iš tiesų teko iškęsti (68)

Jie – broliai dvyniai. Ji – vyresnioji sesuo, vadinta eterio lakštingala. Visi trys bajoriškos...

Kaip vasaros užbaigtuvių metu rengiasi stilingi sostinės gyventojai (21)

Besibaigianti vasara Vilniuje vis dar gena sostinės gyventojus ištrūkti į miestą, nes saulėtų...

Inga Stumbrienė su šeima Singapūre apsistojo viename prabangiausių viešbučių: įspūdis – neišdildomas (90)

Po 14-ųjų vetuvių metinių minėjimo Balyje verslininkai Inga ir Aivaras Stumbrai apsistojo...

Pasaulyje išgarsėjusį šokoladą kuriantis lietuvis: kartumas – prasto šokolado požymis (8)

Šokoladas tikrai ne saldainis – tai labai išlepęs kakavos vaisiaus produktas, sako rankų darbo...

Nausėda pasveikino važiuojančius apsipirkti į Lenkiją (582)

Pirmadienį „Žinių radijuje“ viešėjęs Gitanas Nausėda kiek netikėtai pasidžiaugė į...