Atrodė, kad esame jau seniai pažįstami ir bešnekučiuojant net nepajutome, kaip atėjo rytas. Apsikeitėme telefono numeriais ir jis išvažiavo, nes buvo iš kito miesto. Toliau bendravome SMS žinutėmis daugiau nei savaitę, kol sulaukiau SMS: „Ar vakare būsi namie?“
Tuo metu buvau užsiėmusi ir nieko negalvodama atsakiau: „Taip.“
Grįžau namo vakarop ir net buvau pamiršusi tą žinutę. Ruošiausi rytojaus darbams, kai staiga suskambo durų skambutis. Jau buvo gal 20 valanda vakaro ir jokių svečių nelaukiau. Atidariau duris, o ten stovėjo jis, laikydamas glėbį rožių. Tas nuostabos ir džiaugsmo jausmas buvo nenusakomas. Laikiau rožes savo glėby ir žiūrėjom vienas į kitą be žodžių.
Tą akimirką buvo tarsi sustojęs laikas. Staiga jis pasakė: „Ruoškis, važiuosim.“ Įsėdus į automobilį visą kelia šnekėjomės, kol privažiavome kino teatrą. Net nepamenu, kokį filmą rodė, kiek jis truko, nes visą laiką žiūrėjome vienas į kitą, laikėmės už rankų, niekas aplink neegzistavo.
Kai grįžome namo, atsidarėme šampano, gurkšnojome, šnekėjomės, o bučiniai ir prisilietimai skraidino iki pat debesų. Tos jo gilios mėlynos akys užburdavo kiekvieną sykį pažvelgus į jas. Tą naktį jis pasiliko pas mane miegoti. Apsikabino, pabučiavo ir pasakė, kad norėtų, jog ši naktis niekada nesibaigtų. Nors ir gyvenimas mūsų kelius išskyrė prieš 9 metus, bet niekada nepamiršiu tų dienų, praleistų kartu.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.
