Tačiau tikrai neįtarėme, kad noras sutaupyti, tą vakarą baigsis itin nemaloniu įvykiu, kuris ne tik gerokai patampys nervus bei patuštins piniginę, bet taip pat dar ilgai primins laikytis atokiai nuo iki tol dažnai lankyto prekybos centro.
Taigi, apie 18 val. su drauge stoviniuojame užuolaidų ir karnizų skyriuje antrajame aukšte. Maždaug 18:15 val. ji per mano telefoną prisijungia prie savo elektroninio pašto, kuriame turime mūsų buto nuotraukas bei visus reikalingus išmatavimus. 18:30 val. vis dar tebesame užuolaidų skyriuje ir būtume dar kurį laiką jame užsibuvę, tačiau staiga pastebiu, kad nebeturiu telefono.
Iš pradžių tikiuosi, kad jis pasimetė vienoje iš mano kišenių, o aš per visą tą užuolaidų jaudulį (juk ne kasdienis pirkinys šiaip ar taip) paprasčiausiai negaliu jo surasti. Puolu skambinti iš savo draugės mobiliojo, tačiau jau įsijungęs peradresavimas, kas akivaizdžiai reiškia, jog telefonas išjungtas. Užteks galvoti apie užuolaidas – telefonas pavogtas.
Ilgai nedvejodamas kreipiuosi į apsaugą. Kas daugiau, jei ne jie man padės tokioje situacijoje. Neabejoju, kad viskas buvo nufilmuota apsaugos kamera, nes pastebiu vieną kaip tik virš mūsų galvų. Centras didžiulis, gal dar pavyks vagį sučiupti prieš jam pasprunkant į lauką.
Taigi nepraėjus nė 10 minučių nuo telefono dingimo, paaiškinu apsauginiams situaciją, natūraliai tikėdamasis, jog iš karto eisime žiūrėti nufilmuotos medžiagos ir ieškoti besarmačio. Deja, kas atrodo logiška man, nebūtinai taip atrodo jiems.
Be didelių ceremonijų gaunu atsakymą – jeigu noriu, galiu kviesti policiją, jie man niekuo padėti nesiruošia. Ką darysi, belieka nedelsiant skambinti policijai. Pareigūnas atvyksta už 20-25 min, paskubomis papasakoju, kas nutiko. Policininkas pasikviečia apsaugos vadovą, kartu su juo sugrįžtame į užuolaidų skyrių, dar kartą detaliai nupasakoju situaciją. Be didelių ceremonijų jie man liepia palaukti lauke prie policijos automobilio. Tikėjausi, apsaugos vadovas kartu su policijos pareigūnu eis peržiūrėti įrašo...
Grįžęs policininkas mane informuoja, jog prekybos centro direktorius nedavė leidimo peržiūrėti vaizdo medžiagos, ir tai bus galima padaryti tik gavus oficialų raštišką kreipimąsi. Kodėl nedavė – niekas nežino, bet kaip nusprendė, taip ir bus. Va taip va.
Jeigu, neduok dieve, bučiau per klaidą kokią nors smulkmeną įsidėjęs į kišenę, neabejoju, kad visos apsaugos pajėgos būtų sukeltos ant kojų ir jau bučiau pakeliui į areštinę. Bet kai klientui reikia pagalbos, kuri tikrai daug pastangų nereikalauja, viskas yra beviltiškai vilkinama be jokių protu suvokiamų priežasčių.
Teko važiuoti namo, pasiimti telefono, draugės padovanoto per praėjusias Kalėdas, dėžutę, o tada – į policijos komisariatą rašyti pareiškimą, kas paprasčiausiai reiškia, kad jei nori, gaudyk vėją laukuose. Turbūt nereikia nė sakyti, kad vagies pėdsakai tuo metu jau bus ataušę.
Nei geros gimtadieninės nuotaikos, nei telefono. Skaudu, kad prekybos centrui jų klientai rūpi nebent tik tada, kai perka, bet ir tada dar klausimas, ar tikrai rūpi. Apsaugos sistemos parduotuvėse įrengtos tik tam, kad apsaugotų savininko interesus, bet ne kliento, ir tai yra didžiulė neteisybė. Juk nereikalavome, kad prekybos centras prisiimtų atsakomybę už jų patalpose prarastą nuosavybę, nors galėtume. Prašėme tik trupučio žmogiškumo ir savalaikės pagalbos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!