Mano vaikas per šį laikotarpį išbandė visus patiekalus ir įsitikino, kad valgomi tiktai du: varškėčiai ir kaimiški blynai. Kitas maistas įvertintas kaip „beveik nevalgomas“ arba „visai nevalgomas“.

Esu susirūpinusi: vaikams kone kasdien vyksta po 6–7 pamokas, dar būreliai. Išbūti nuo ryto iki 15–16 val. nevalgius – nemanau, kad sveika. Geras noras – sveikas maistas – tapo „jokio maisto“.

Esu pasimetusi ir tikrai nežinau, ką daryti. Įdėti galiu tiktai šaltų užkandžių. Nemanau, kad tai sveika. Dar nemažai vaikų eina užkandžiauti į greta mokyklos esančias parduotuves – bet ten pasišildyto greito maisto kokybe labai abejoju. Abu šie variantai tikrai yra blogesni, negu praėjusių mokslo metų mokyklų valgyklų valgiaraščiai.

Sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas. Taip ir čia – geri norai maitinti vaikus sveiku maistu virto tuo, kad vaikai arba nieko nevalgo ir būna alkani, arba valgo tikrai nesveiką maistą. Juk žmogus visada gali rinktis, ir jokie ministrai savo įsakymais neprivers vaikų valgyti to, ko šie nenori. O vaikai renkasi nevalgyti mokykloje.

Manau, po kelių tokio „maitinimo“ metų padaugės skrandžio ligomis sergančių vaikų. Kas kompensuos jų gydymo išlaidas, atsiradusias vien dėl šio neprotingo noro? Kas atstatys sugadintą vaikų sveikatą?

Niekaip nesuprantu, kodėl mokykloms negalėtų būti leista šalia rekomenduojamų patiekalų gaminti ir kelis iš ankstesnių mokslo metų vaikų mėgstamiausius? Tada visi vaikai būtų sotūs, o dabar dauguma vaikų mokyklose – alkani. Deja, sotus (ministras) alkano (mokinio) neužjaučia.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.