Kadangi nesinorėjo trintis poilsiautojų minioje, nuo pagrindinio paplūdimio pasukau į Juodkrantės pusę. Pavažiavęs dviračiu gal porą kilometrų, pravažiavęs nudistų ir vyrų paplūdimius, perlipęs kopą, atsidūriau bendrajame paplūdimyje. Jis maždaug ties 3-iuoju kilometru, skaičiuojant nuo šiaurinės keltų prieplaukos. Ties tuo baisiu raudonų plytų viešuoju tualetu, jeigu tiksliau.
Paplūdimys kaip paplūdimys, su plūdurais vandenyje, žyminčiais, iki kur galima maudytis. Vadinamaisiais bujais. Bujai ir buvo įdomioji dalis.
Jie plūduriavo maždaug 50 m atstumu nuo kranto linijos. Norėdamas išsimaudyti turbūt kiekvienas norėtų pasinerti į vandenį. Kad pasinertum jūroje į vandenį, reikia nubristi į tam tikrą gylį. Brendant šitame paplūdimyje tinkamo gylio pasiekti nebuvo galima, nes plūdurai sudėti ten, kur gylis nesiekia kelių.
Turbūt netikite? Aš netikėčiau. Įdėjau fotografiją. Mano ūgis – apie 176 cm., t.y., labai vidutinis, į žemąją pusę. Ties plūduru vanduo vos siekia kelio girnelės apačią. Įsivaizduojate maudymąsi jūroje tokiame gylyje? Man atrodo, sporto klube vaikų baseinėlis „varlinukas“ gilesnis.
Iš tikrųjų tai čia, ties keliais, pati giliausia vieta, iki kurios leidžiama bristi. Maudytis derėtų ten, kur sekliau – ne ties plūduru, bet iki plūduro. Ir labai sakyčiau groteskiškai skamba nuolatinis gelbėtojų grasinimas per garsiakalbius, kad, cituoju, plaukti už plūdurų griežtai draudžiama! Tai kaip tu paplauksi už plūdurų? Kad paplauktum, reikia nubristi, kad vandens būtų bent iki juosmens, o kaip plaukti ten, kur vanduo vos siekia kelius?
Aha, man kilo mintis, kad galbūt iškart už plūdurų prasideda dugno duobės ir ten bristi pavojinga. Patikrinau. Nieko panašaus. Nubridau už plūduro dar apie 100 metrų (taip, pažeisdamas paplūdimio taisykles) – vanduo pasiekė juosmenį.
Kad vanduo pasiektų smakrą, reikėjo bristi dar apie 50 metrų – viso apie 200 metrų nuo kranto linijos. Kai leidžiama tik 50. Jokių duobių, jokio staigaus pagilėjimo. Dugnas labai tolygiai, labai lėkštai ir labai prognozuojamai gilėjo. Ir tas nuolatinis girdimas grasinimas per garsiakalbius, raginimas nedelsiant grįžti. Nes buvimas vandenyje, kur yra giliau nei iki kelių – griežtai draudžiamas.
Dar pagalvojau, galbūt čia plūdurai buvo sudėti anksčiau, o dėl karštų orų jūra nuseko. Arba anksčiau buvo kitoks dugno reljefas ir plūdurai šitoje vietoje turėjo kažkokį racionalų paaiškinimą. Bet tai kam tuomet yra tos paplūdimio priežiūros tarnybos?
Jeigu pasikeitė dugno reljefas, jeigu sumažėjo gylis, tai imkite ir perstatykite tuos plūdurus, o ne grasinkite besiilsintiems žmonėms. O jeigu jau perstatyti dėl kažkokių priežasčių negalite, tai pakabinkite kažkokį ženklą, užrašą, paskelbkite pranešimą, kad žmonės gali nekreipti dėmesio į plūdurus, kad nedraudžiama vadovautis sveiku protu, brendant į vandenį.
Gal klystu, aš įsivaizduoju, gelbėtojams užkrauta atsakomybė dėl paplūdimiuose nuskęstančių žmonių. Tai jie, nabagai, šitą dalyką sprendžia taip kaip jiems patogiau – tiesiog draudžia žmonėms maudytis! Leidžiama tik pabraidyti iki kelių. Maudytis jūroje draudžiama. Šansų, kad kas nors nuskęs, braidydamas iki kelių, mažai, problema išspręsta, gelbėtojai gali ramiai ilsėtis.
Žinoma, gelbėtojai gali pasakyti, kad mes čia tokie tolerantiški ir, matydami iki juosmens įsibridusį suaugusį žmogų, jo nebausime. Stop! Čia būtų visų blogiausia. Dvigubos taisyklės. Lyg ir kaltas, bet mes (valdžia) tavęs nebaudžiame.
Čia būtų pats šlykščiausias požiūris į žmones. Čia yra laikymas ant trumpo pavadėlio. Sudaryti tokias sąlygas, kad žmonės pažeistų taisykles, bet jų už tai nebausti. Tai pasikėsinimas į žmogaus orumą. Tai siekimas laikyti jį paklusnų. Prasikaltusiu, bet dar nenubaustu. Tai – sovietmetis. Jis jus žavi?
Man nereikia, kad manęs nebaustų gelbėtojas (valdžia) iš savo sumauto gerumo. Man nereikia gelbėtojo (valdžios) malonės. Man reikia tokių įstatymų ir tokių taisyklių, kurios neprieštarautų sveikam protui. Jeigu yra draudimai, jie turi būti pagrįsti, o ne absurdiški. Aš laisvas žmogus, savo šalies pilietis, savo šalies šeimininkas, ir man nereikia malonės nei iš paplūdimio gelbėtojų, nei iš kažkokių mažaraščių valdžiukės.
***
„Klaipėdos paplūdimiai“ direktoriaus pavaduotojas Aleksandr Siakki paaiškino, kad plūdurų vieta nustatoma kasmet vasaros pradžioje. Toje vietoje, kur pritvirtinamas plūduras (maždaug 30 – 40 metrų nuo kranto), vanduo yra suaugusiam žmogui virš galvos. Sezono metu dėl dažnų bangavimų, povandeninių srovių jūros dugnas keičiasi ir, pasak gelbėtojų, nereikia stebėtis, kad neretai atsitinka taip, kad ten, kur pritvirtintas plūduras, vanduo vos siekia juosmenį.
Gelbėtojai nuolat poilsiautojus įspėja neplaukti už plūduro, bet nusižengusių nebaudžia.
Ką daryti tiems, kurie nori plaukti gilesnėje vietoje?
„Paeiti į šoną, nes vieną dieną toje pačioje vietoje gali būti seklu, kitą – gilu“, – sako gelbėtojas. Anot jo, kasdien matuoti dugną ir perkelti plūdurus – neįmanoma.
Nusiskundimų gelbėtojų darbu A. Siakki sako girdintis nedažnai.
„Bet yra piktų žmonių, kurie įsitaiso šalia gelbėtojų ir stebi, ar tik jis nepadarys ką nors nederamo“, – sakė patyręs gelbėtojas.
„Suprantu poilsiautojus, kuriems nepatinka, kad negalima eiti maudytis už plūdurų, nors ten nėra gilu. Bet mums svarbiausia yra poilsiautojų saugumas“, – tvirtino A. Siakki. Beje, tądien, kai su juo kalbėjomės (netrukus po to, kai gavome Jūsų laišką – A. L.), patyręs gelbėtojas džiaugėsi, jog šiais metais Klaipėdos paplūdimiuose nenuskendo ne vienas poilsiautojas. Tačiau netrukus ištiko nelaimė. Grupė paauglių nuplaukė už plūdurų, kur juos pagavo srovė.
Tačiau išgelbėti visus, kurie nesaugo savo gyvybės, – ypač sunki užduotis. Ypač tokiomis karštomis, kaip šią vasarą, dienomis, kai į paplūdimius tiek daug poilsiautojų, kad nėra kur padėti kojos. Rugpjūtį, deja, buvo ir daugiau atvejų, kai nepavyko išgelbėti skendusių žmonių.
„Labai daug žmonių nori plaukti už plūdurų, bet kai kurie neapskaičiuoja savo jėgų ir neįstengia grįžti atgal – jiems turi padėti gelbėtojai“, – sakė A. Siakki.
Gelbėtojams neretai tenka iš vandens traukti ir neblaivius poilsiautojus. Ir šiemet tokių atvejų būta.
Anot pašnekovo, dauguma poilsiautojų yra drausmingi, bet yra ir tokių, kurie nepaiso lankymosi paplūdimyje taisyklių, viešoje vietoje vartoja stiprius alkoholinius gėrimus. Dalis yra tokių, kurie nepaiso draudimo maudytis jūroje (apie tai skelbia paplūdimyje iškelta raudona vėliava).
Gelbėtojai nuolat atlieka prevencinį darbą, kaip saugiai elgtis prie vandens: informaciją skelbia per garsiakalbius, rengia mokymus vaikams, informuoja padedami žiniasklaidos atstovų. Apie saugų elgesį prie vandens primena ir informacija, skelbiama ant persirengimo kabinų.
„Žmonės negalvoja, kad nelaimė gali ištikti juos pačius – ne kitus, todėl kartais elgiasi neatsakingai“, – sakė A. Siakki. Neatsakingu elgesiu gelbėtojas vadina ir norą plaukioti už plūdurų.
