Visos šios istorijos dalyviai, panašu, atsidūrę kreivų veidrodžių karalystėje. Seneliai Kedžiai, teta Neringa Venckienė šventai tiki, kad nepaiso įstatymų dėl mergaitės gerovės. Tie už tvoros šventai įsitikinę, kad įstatymai akli. Visi juk ŽINO, kaip buvo. Tas nenuginčijamas minios žinojimas ir užkerta kelią motinai atgauti savo vaiką. Kai ŽINO minia, tai kelia ironišką šypsnį, asociacijas su tamsumu ir žiaurumu. Tačiau kai ŽINO antroji šalies ponia ir pataria motinai Laimutei Stankūnaitei palikti savo vaiką giminaičių globai, tai jau mažų mažiausiai keista.
Nesinori tikėti, kad Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, praleidusi puikią progą patylėti, atsistojo į Seimo rėksnių gretas, kuriems iš tiesų ta mergaitė nė motais, kur kas svarbiau – artėjantys rinkimai. Menka garbė būti lyginamai su tais, kurie pataikauja miniai ir nieko blogo nemato teismo sprendimų ignoravime. Jei jau valdžios atstovai spjauna į teismų sprendimus, nieko keisto, kad jų nenori paisyti ir eiliniai Lietuvos žmonės.
Visgi norėtųsi paklausti I. Degutienės, ar ji pati, būdama visiškai nekalta, nuleistų rankas ir atiduotų savo vaiką auginti svetimiems? Vien dėl šventos ramybės, kad istorija greičiau baigtųsi? Jūs atiduotumėte savo vaiką?
Visa ši istorija turi ir teigiamą pusę. Ji - kaip lakmuso popierėlis, parodęs kas yra kas Lietuvoje. Pasirodė, kad teismų sprendimai yra niekiniai ir jų vykdyti neprivalu, ypač, jei esi teisėjas, Vaikų teisės neturi visiškai jokios įtakos, o policija yra paprasčiausiai nepasirengusi aklam žmonių įniršiui. Pasiseks, jei iš to bus padarytos šiokios tokios išvados ir nebeatsiras daugiau Lietuvoje panašių istorijų, kai vaikas tampa ambicijų ir keršto įrankiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!