Nenoriu būti tuo pesimistu, į kurį skries akmenys už netikėjimą šalies rinktine. Kad ir kas benutiktų, jie liks mano...ne, ne mano, o visos Lietuvos didvyriais, tačiau reikia pripažinti tiesą: mes netraukiam  dabartinio lygio.

Problemos prasideda jau ties dvejomis svarbiausiomis pozicijomis krepšinyje: vidurio puolėju ir įžaidėju.

Auksiniai Jasikevičiaus laikai jau seniai užmarštyje. Rungtynės su Tunisu tą ypač parodė. Šarūnas negailestingai pats save įspaudžia į kampą, o tokio originalaus kamuolio niekada nematę afrikiečiai pribėgdavo iškart po kelis ir visai nemandagiai prašydavo duoti jį pačiupinėti.

Anksčiau Šaras tokiose situacijose nepasimesdavo, iš karto savo įspūdingo aikštės matymo dėka atmesdavo kažkam laisvam. Stebėjosi visi, net amerikiečiai, todėl buvo pakvietę žaisti į NBA. Dabar Šaras nebespėja taip reaguoti, viskas baigiasi klaidomis.

Antrasis įžaidėjas Mantas Kalnietis man primena elektros įtampos matuoklį žaibo metu. Žaidėjas be galo talentingas, bet visiškai priklausomas nuo nuotaikos, o nuotaika kinta tarsi jūros krantas. Bangos kas kelias sekundes jį tai užlieja, tai vėl atitraukia. Prisiminus, koks Mantas buvo prieš 2 metus Turkijoje ir koks yra dabar, tiesiog neįtikėtina. Kol jis kamuojamas vidinių savo problemų, tol taip gerai, kaip anksčiau, jis nežais.

Dabartinėje situacijoje mus tiesiog žlugdo bet koks priešininko spaudimas. Mes negalime ramiai ir stabiliai persivaryti kamuolio į kitą aikštės pusę, jeigu priešininkas mus spaudžia. Tiksliau, negali mūsų įžaidėjai. Lietuvoje yra 3 žmonės, kurie sugeba tai daryti. Pocius, Seibutis ir Delininkaitis. Trečias į rinktinę, deja, nepateko. Pirmas privalo keltis už Atlanto. Rungtynės prieš JAV tą tik įrodė. Martynas jaučiasi kaip žuvis vandenyje tokiame krepšinyje. Greitame, kur daug judesio, su aštriais perdavimais, staigiais perėjimais iš gynybos į puolimą. Asmeniškai laikau jį antru pagal lygį žaidėjų dabartinėje rinktinėje po Kleizos. Seibutis vaizdo tikrai negadina, bet neturi trenerio pasitikėjimo. Kemzūra vis dar bando Kaukėną, nors akivaizdu, kad Rimas jau nebe tas žaidėjas, kaip anksčiau. Amžius ima viršų, anksčiau ar vėliau, jam pralaimime visi.

Kalbant apie vidurio puolėjus, problema yra ta, kad vienas yra žiauriai jaunas ir talentingas, o kitas žaidžia "ant savo maksimumo", kuris netraukia Olimpiados lygio. Jonas Valančiūnas yra vis dar nenušlifuotas deimantas. Jis dominuoja tarp visų savo amžiaus žaidėjų, jam nėra lygiu, bet...Čia vyrų krepšinis, suaugusių vyrų. Mūsų jaunasis unikumas dėl to truputi prarado pasitikėjimą savimi, tai ypač matėsi žaidžiant prieš Tunisą. Jaunas, 20-ies metų žaidėjas neatlaiko įtampos, kuri užgriuvo ant jo pečių. Vidurio puolėjas yra svarbiausia pozicija krepšinyje, ant jos laikosi visa strateginė komandos gynyba. Ar jūs įsivaizduojate, kaip sunku dvidešimtmečiui vaikinui laikyti ant savęs tokią naštą?

Tie, kurie pradėjote abejoti jo talentu ir perspektyva, aš jums pažadu: Duokite Jonui 2 metus NBA, tik 2 metus. Apsitrinti, įgauti patirties, kad nervai taptu šalti ir jis drebins čia visus sugrįžęs į rinktinę. Antanas Kavaliauskas žaidžia "ant savo maksimumo". Ne visi žaidėjai tampa pasaulio žvaigždėmis. Kažkam pritrūksta fizinių duomenų, kažkam nepalankiai susiklostė aplinkybės, kažkam trūksta charakterio. Viskas susideda iš smulkmenų. Abejoju, ar kažkas tikėjosi iš Antano daugiau. Dėl visų šitų bėdų "centruoti" dažnai priverstas Darius Songaila, kurį visi taip peikė po pernai vykusio mačo su Makedonija, ir kuriam niekas negali turėti jokių priekaištu šiais metais. Vyras dažniausiai žaidžia net ne savo pozicijoje ir tą daro idealiai, taip kaip gali. Visi mes pridarėme klaidų savo gyvenime, Darius jas sėkmingai taiso visos šios vasaros metu.

Be abejonės, mes turime ir stipriųjų pusių. Linas Kleiza, nepailstamas lyderis, matęs visko per savo karjerą, pasiruošęs bet kada paimti žaidimo vadžias į savo rankas. Tai Lyderis, iš didžiosios "L". Jis tarsi karvedys eina į priekį, atsisukdamas į už jo einančius kareivius ir mojuodamas špagą rodo kelią į šviesą. Mes turime tikrai gilų atsarginių žaidėjų suolelį. Kiekvienas žaidėjas įeinantis į aikštę vis įneša gaivaus oro. Duoda pailsėti lyderiams. Bet svarbiausia, ką mes turime, tai širdį.  

Šiandieninis mačas su Rusiją bus be galo svarbus visai Lietuvai. Mes turime galimybę, šansą vėl patekti į ketvirtuką stipriausių pasaulio krepšinio valstybių. Deja, pas mane bloga nuojauta dėl šiandieninio mačo. Rusai tikrai naudos jau mano minėtą spaudimą. Jie tikrai išanalizavo mūsų žaidimą iki menkiausių detalių. Jie turi garsesnius žaidėjus nei mes. Ką mes galime jiems priešpastatyti ? Širdį.

Aš net neabejoju, kad vyrai įsikąs į kiekvieną aikštės centimetrą ir tikrai neduos rusams lengvai nueiti į pusfinalį. Tai bus Dovydo ir Goliafo mūšis. Viskas, arba nieko. Blogai yra tai, kad Rusijos rinktinės treneris yra mūsų Kęstučio Kemzuros mokytojas. Mūsų vyrų generolas daugybę metų mokėsi būtent iš Davido Blatto, jie bendrauja iki šiol. Blattas visiškai žino Kemzūros galimybes ir strategijas. Jis mato, mūsiškį kaip nuluptą apelsiną gulintį ant stalo. Būtent todėl, spėju, šiandien 16:00, Lietuva nesidžiaugs ir nelaistys šampano. Pas mus prieš Rusus pliusu galėtu tapti tai, kad visi mūsų aukštaūgiai, išskyrus, galbūt Antano Kavaliausko puikiai meta iš vidutinio nuotolio, ar net tritaškius. Tai galėtu padėti ištraukti jų "centrus" iš baudos aikštelės, duodant šansą mūsų mažiesiems, ypač Martynui Pociui ten kartas nuo karto svečiuotis, staiga įbėgant į baudos aikštelę. Aukštaugiui su kamuoliu reiktu tik pamatyti Martyną ir atlikti backdoor perdavimą. Vis dėl to, tokių derinių mes deja šiemet rinktinėje nematėme, nematėme jų ir pernai...Matėme tai Turkijoje.    

Tegul mūsų žaidėjai pagal lygį netraukia iki geriausių pasaulio rinktinių, bes mes žaidžiame su ugnimi širdyje. Liepsna dega krūtinėje kovojant už tą užrašą ant marškinėlių "LIETUVA". Vyrai atiduoda viską, negailėdami nei savęs, nei varžovų, nes žino koks svarbus yra mums krepšinis. Kaip mes jį mylime ir pergyvename dėl pralaimėjimų. Mes, 3 milijonus gyventojų turinti šalis tiesiog kuriame istoriją. Mes esame mažiausia šalis, kuri sugebėjo VĖL prasibrauti į Olimpinį krepšinio turnyrą. Mes esam mažiausi, bet ne silpniausi.

Dar labai džiugina tai, kad mes sugebėjome pasiekti tiek daug, kai rinktinėje vyksta kartų kaita. Tai yra, kai senesni žaidėjai jau baigia pasirodymą rinktinėje, o jauni dar tik prasimuša sau kelia. Tai labai skausmingas procesas visoms rinktinėms, galbūt, išksyrus, JAV. Pas mus jis vyksta natūraliai ir tai labai džiugu. Galbūt, po 4 metų, kai mūsų jaunieji žaidėjai užgaus ir įgys patirties, mes vėl šluosim visus iš kelio, rodydami tai, kad Lietuva buvo ir yra krepšinio šalis, kad mus veltui nuvertino tie, kurie abejojo mumis.

Aš labai tikiuosi, kad klystu dėl šiandieninės prognozės. Sėdėsiu prie televizoriaus ir rėksiu kaip išprotėjęs, nervinsiuosi labiau negu patys krepšininkai aikštelėje, nes jie negali to daryti, jie turi išlikti šaltų nervų, kad ir kas nutiktų. Aš tikiuosi, kad klystu ir mes įrodysime, kad nepaisant visų sunkumų, mes esame elitas, su kuriuo skaitytis turi kiekvienas. Aš tikiuosi...Bet kad ir kaip viskas šiandien baigtųsi, manau kai rinktinė grįžinės namo, ją pasitiks minia su plojimais ir supratingumu, kad vyrai padarė viską, ką gali...