Norėčiau gerb. Artūrui pasakyti, kad ne tas tėvas, kuris padarė, o tas kuris augina... Nereiktų dramatizuoti, kad ne jo vaikas, kiek vaikų įvaikinta, kiek augina, vaikas nekaltas ir jau tėte vadina, tai nereikia vaikui daryti traumos.
Aš užaugau su patėviu, turbūt tėvai ne visų tokie, koks buvo mano patėvis.Gaila, jis yra miręs, bet džiaugiuosi, kad jis buvo mano gyvenime, manim rūpinosi, mokėjo paguosti. Žinoma, kai vedė mamą, man buvo ketveri... Jis jau žinojo, kad ima į žmonas moterį su vaiku, už tai aš labai patėviui esu dėkinga...
Kalbant apie neištikimybę, tai mano gyvenime buvo ir vyras, kuris per meilužę įsivėlė į nemalonią istoriją, jam grėsė net kalėjimas. Manau, žmonės keičiasi ir gailiuosi, kad pritrūko kantrybės ir nesugebėjau jam atleisti, o paskui išsiskyrėme.
Man 43-eji ir tikrai dabar elgčiausi kitaip. Tik atrodo, kad paprasta susirasti kitą, o iš tikro sunku, kaip ir kiekvienas, turime pliusų ir minusų. Gal Artūro žmona ir buvo jam neištikima, bet jei tiek metų pragyveno, vadinasi, turi ir gerų savybių. Manau, kad ji pasimokytų iš klaidų ir būtų gera žmona. Aš sakau iš patirties, kad nėra taip paprasta kitą susirasti, kad kuo toliau, tuo blogiau yra.
Pradedame lyginti – pirma žmona valgyti skaniau darė, tvarkingesnė buvo, pamirštame tas blogybes ir jau antra žmona tampa blogesne už pirmą. Man taip buvo tik su vyrais, taip antrą kartą ir nesukūriau šeimos. Noriu patarti gerb. Artūrui, atleiskite žmonai, pamirškite visas nuoskaudas, tikiu, kad ji pasikeis ir būsite laiminga šeima...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„DNR tėvystės nustatymo tyrimas parodė, kad auginu ne savo vaiką, be to, žmona ne kartą buvo man neištikima“, – skaudžią savo istoriją DELFI portalui papasakojo Artūras. Vyriškio istorija paskatino skaitytojus pasidalinti sava patirtimi ir padiskutuoti, ką reiškia auginti vaiką, kuriam nesi tikras tėvas ar motina.
„Visiškai tikiu šia istorija, nes aš užauginau vyro vaiką, kurį jo žmona susimedžiojo su bet kuo duodamasi, turbūt nė pati nežino, kas to vaiko tėvas. Vyras sužinojęs ją paliko, vaikui buvo tik treji metukai, ji pati prasigėrė ir nenorėjo to vaiko auginti. Aš pagailėjau, prikalbinau vyrą ir pasiėmiau, užauginau kaip savo, vaikas net nežinojo, kad vyras yra ne jo tėtis, o kad aš – ne mama. Ta girtuoklė po daugybės metų pradėjo jo ieškoti ir taip vaikas apie tai sužinojo. Nors jis mane vadina mama, o su tikrąja motina visai nebendrauja. Argi kalti tokie vaikai, kad pasileidėlės jų motinos taip elgiasi? Užaugo geras, gražus vyrukas, jam dabar 21-eri“, – papasakojo savo patirtį komentarų skiltyje skaitytoja.
Ką teko justi, kai kankino nuojauta, kad vaikas ne jo, pasidalino ir vienas komentatorius. Pasak jo, nors ir manė, kad gali būti, jog nėra tikrasis tėvas atžalai, vis tiek ja rūpinosi, net ir išsiskyręs su žmona.
„Aš septynerius metus taip kankinausi. Situacija – nei skirtis, nei kur išeiti. Tėvų jau neturėjau. Pirmas vaikas tikrai buvo mano, bet dėl antrojo praktiškai neabejojau. Taciau jokių DNR nedariau. Nebėra prasmės. Aš jį auginau, kiek galėjau, kai išsiskyrėm, lankydavau, pasiimdavau jį pas save kaip ir pirmąjį vaiką, na, elgiausi taip, tarsi jis mano būtų. Visus tuos metus ir dabar gerai bendraujam. O ką dabar bepakeisi, jei ir sužinosi tą tikrąjį tėvą. Tegul jau tai gula ant buvusiosios sąžines... Aš vaiko neapleidau, nors ir žinau, kad jis greičiausiai ne mano...“, – rašė skaitytojas.
Kita nemaloni patirtis – DELFI skaitytojos Rasos, kuriai teko išgyventi buvusiojo paranoją, kad ji neva buvusi neištikima, tad jis nėra vaiko tėvas.
„Tikrai ne visi vyrai eina to testo – štai mano „eks“, paranojikas vis burbėdavo, kad vaikas ne jo, nors aš niekada gyvenime nebuvau buvusi su kitu vyru, bet skiriantis vis tiek to tėvystės testo nepasidarė – per brangu mat jam. Bandė priversti mane tą testą padaryti už mano pinigus, bet kam man tai, jei ir taip žinau, kad vaikas jo? Manau, testo eina tie vyrai, kurie jau ir taip turi rimtus įtarimus, o ne šiaip paranojinius kliedesius“, – rašė DELFI skaitytoja Rasa.
Klausiame Jūsų – ką reiškia auginti vaiką, su kuriuo nesieja kraujo ryšys? Ar, pavyzdžiui, gyvendami su sutuoktiniu, kuris jau anksčiau yra turėjęs vaikų, į juos žiūrite kitaip nei į savuosius? Kaip išmokote taikyti šeimos vaikams vienodas taisykles, nepaisant, kas yra jų tikrieji tėvai? O gal jums teko išgyventi nemalonią situaciją, kai teko atlikti DNR tyrimus? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi.
Vienam iš pasidalinusių istorija padovanosime V. Šalamov knygą „Kolymos apsakymai“.
Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „DNR“ iki kovo 30 d.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo kovo 9 d. iki kovo 30 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. kovo 31 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – V. Šalamov knyga „Kolymos apsakymai“;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.