Kas jie tokie iš tikrųjų? Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Ir kaip jais tampama, nes tikrai negimstama, kad ir kaip stengtųsi tėvai rengti savo mažylius mėgstamos komandos marškinėliais.

Pradėkime nuo futbolo apskritai. Tai - žaidimas, komandinis žaidimas. Viena komanda privalo laimėti (nekalbant apie lygiąsias, kas taip pat turi savo žavesio, bet daugiau - nusivylimo. Nes kiekvienas sirgalius nori tik savo favoritų pergalės, o tie, kas neturi favoritų, nori pamatyti įvartį. Arba kuo daugiau įvarčių).

Dabar futbolą žaidžią ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Tačiau iš pradžių tai buvo vyrų žaidimas. Kiekvienas žaidimas vyrui - pirmykštės dviejų patinų kovos imitacija, kovos už būvį instinkto patenkinimas: nugalėjęs kitą patiną, gausiu norimą patelę, didesnę teritoriją maistui ir t.t. Dabar žaidimo nugalėtojai tiesiog laimi. Taškus, titulus, prizus, garbę, pinigus. Bet savo esme vyrų futbolas yra ne kas kita kaip patinų kova prieš patinus. Tai gauna žaidėjai. Treneriai patenkina vadovavimo poreikį ir gauna pinigų. Komandų savininkai gauna pinigų. Rėmėjai pinigus atiduoda, bet gauna dar daugiau pinigų savo verslui.

Tačiau kokia sirgalių vieta šiame reikale? Jie stebi. Jie palaiko. Jie išgyvena tą patį kovos instinktą būdami šalia arba rungtynes stebėdami per televizorių. Sirgaliai nelaimi nieko - nei šlovės, nei pinigų. Jie tiesiog nori, kad laimėtų jų mėgstama komanda.

Tuomet kodėl futbolas toks populiarus? Kodėl jį žiūri tiek daug žmonių, kodėl net tampa sirgaliais? Juk žiūrėti ir laikyti save sirgaliumi - du skirtingi dalykai. Žiūri - stebėtojas, o sirgalius išgyvena, nori pergalės, rėkia, pyksta, džiaugiasi. Tai - emocijos. Būti sirgaliumi yra ne kas kita kaip atsikratyti nereikalingų ir „pasikrauti“ norimų emocijų.

Futbolą žaisti ir žaisti gerai yra žymiai sunkiau, nei būti tiesiog sirgaliumi. Tais, už ką sergama, kuriais žavimasi ir kurie nesulaukę dvidešimties jau tampa milijonieriais, tapti be galo sunku. Tuo tarpu sirgaliumi kiekvienas gali tapti... akimirksniu. Nereikia daryti nieko. Tapęs futbolo sirgaliumi, iš karto tampi daugelio draugu - kaip paprasta. Nieko nedarai, ir tampi kažkuo. Tai - daugumos žmonių svajonė.

Nedirbti, nesistengti, nesitreniruoti, nesigydyti traumų ir būti tiesiog sirgaliumi - tinginystės ir pasyvumo triumfas. Štai kodėl tiek daug žmonių tampa futbolo sirgaliais, ir tiek mažai žmonių - pasaulinio lygio futbolininkais. Juk tai lengviau. Žmonėms to reikia. Kad būtų lengva, kad emocijos būtų patenkintos, ir kad nieko dėl to nereikėtų daryti, stengtis, tobulėti.

Patriotiškumas? Jeigu sirgalius rėkia „vardan“ savo mėgstamos komandos ir ji laimi, jis jaučiasi prisidėjęs prie pergalės. Savo gerkle. Savo apranga. Savo laiko aukojimu. Galų gale - savo išlaidomis. Vėlgi - jausmas, kad „padėjai savo šaliai“ nuperkamas už labai mažą kainą. Vien tai, kad jausmas nuperkamas, viską apie tai pasako. Atėjai, parėkavai - ir tu patriotas. Vėl mažų mažiausiai - keista. O iš tiesų - apgailėtina. Vėl triumfuoja pasyvumas, tinginystė ir savęs apgaudinėjimas.

Nė velnio tie sirgaliai neprisideda prie pergalių. Futbolininkai jau seniai negirdi nei savo, nei svetimų sirgalių dainų, riksmų, liaupsių ar kaltinimų. Jie - profesionalūs darbuotojai. Visos jų pergalės prasideda galvoje ir baigiasi aikštėje. Sirgaliai jiems moka dalį algų. Kaip jiems po to nepadėkoti? Tai - daugiausia, ką gali padaryti futbolininkai - padėkoti savo sirgaliams. Patetiška. Bet tai tiesa.

Futbolo chuliganai - kita sirgalių rūšis. Jie labiausiai patenkina savo patinišką prigimtį ir tiesiogiai išgyvena pirmykštės patinų kovos akimirkas. Nes dalyvauja kovose. Jiems patinka nugalėti kitą patiną. Kumščiais. Ir futbolas - labai legalus būdas tai įgyvendinti. Kad ir kaip stengtųsi saugumo tarnybos, futbolo chuliganų buvo ir bus. Jų yra ir krepšinio sirgalių tarpe. Tai tik dar kartą įrodo, kad ne futbolas ir ne krepšinis jiems svarbu. Svarbu primušti kitus sirgalius, vėliau didžiuotis ir girtis. Tai labai logiška gamtos prasme. Ir futbolas čia visiškai nei prie ko.

Sirgalės moterys yra atskira sirgalių rūšis. Moterys savo prigimtimi nori suvilioti vyrus. Futbolas - puiki vyrų rinka, kalbant apie turtingus, jaunus ir patrauklius futbolininkus. Ne viena svajoja, o ne vienai ir pasiseka sumedžioti vyrą futbolininką. Futbolas čia - dar labiau nei prie ko. Jaunas, turtingas, garsus ar mažiau patinas - visa ko esmė futbolo sirgalėms.

Tos, kurios save vertina nepakankamai ir nesitiki sumedžioti garsaus futbolininko, taip pat nelieka nuskriaustos, nes sirgalių moterų yra žymiai mažiau, nei vyrų. Todėl „sirgdamos“ už kokią nors komandą, jos nori nenori (aš manau, kad tikrai nori) gauna daug vyriško dėmesio. Niekas nepaneigs, kad moterims reikia vyrų dėmesio. O futbolo tribūnose ir baruose vyrai staiga tampa nuostabiai lojalūs moterims. Visai ne tokie, kaip šeimose, darbe ar gatvėje. Ne visais atvejais, bet dauguma. Juk jos palaiko tą pačią komandą. Kaip nebūsi lojalus, dėmesingas, paslaugus ir ... tiesiog vyras? Moterys žino, ką daro.

Tik labai maža dalis moterų eina žiūrėti futbolo vien todėl, kad norėtų pažiūrėti futbolą, kas jau savaime skamba įtartinai. Nieko moterys nedaro be priežasties, be tikslo ir be galimos naudos. Tokios pat yra ir futbolo sirgalės. Garantuoju, kad kas antra tokia sirgalė net dorai nežino svarbiausių futbolo taisyklių. Būtų nenuoširdu ir nesąžininga jas vadinti sirgalėmis, sakau su visa pagarba moterų giminei. Jos ir lieka gudriomis lapėmis, net stadione ar bare. Kita vertus, geriau jau žiūrėti futbolą, nei supykdyti savo vyrą, jei nepalaikai jo komandos kartu su juo. Ir čia vėl ne kas kita kaip moteriškas gudravimas.

Sirgaliai vaikai - bene nuoširdžiausia ir tikriausia sirgalių dalis. Tiesa, jie pradeda sirgti už tas komandas, už kurias serga jų gimdytojai, kitaip sakant - tėvas. Tačiau jiems nereikia rodyti savo patiniško pranašumo prieš kitus, nes jie dar ne vyrai, jie nori tik mėgstamos komandos pergalės. Mergaitės sirgalės - bene mažiausia sirgalių grupė. Nes joms futbolas neįdomus, o moteriškai gudrauti jos tiesiog dar neišmoko. Nepažįstu nei vienos sirgalės mergaitės, kuri tai daro savo noru. Dievaži.

Pabaigai pasakysiu tiek, kad tikru sirgaliumi galite vadinti bet kurį, išvardintą aukščiau. Bet maloniausia ir logiškiausia sirgaliumi reikia būti tuomet, kai esi susitvarkęs savo gyvenimą, kai dėl to nenukenčia artimi žmonės - nei sumažėjusiu dėmesiu, nei išlaidomis, nei traumomis. Jei esi vienišas vyras, turintis mažai draugų, labai ribotas ir žemas pajamas, neturi žmonos, vaikų, turi pykčio ir nenori nieko keisti - esi idealus futbolo sirgalius.

Ačiū už dėmesį ir gražaus futbolo, daug asmeninių pergalių jums bei jūsų mėgstamoms komandoms.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!