Futbolo esmė - kolektyviniame žaidime. Kiekvieno individualus žaidimas redukuojamas į vieną didelę sistemą. Toje sistemoje kiekvienas žaidėjas paklūsta trenerio planui ir filosofijai. Bet futbolas nuo kitų žaidimų skiriasi tuo, kad treneris žaidimo metu atlieka stebėtojo funkciją. Taip kiekvienas žaidėjas paliekamas savo paties supratimui, ką reiškia žaisti su kitais ir atlikti visus trenerio nurodymus. Tam reikia didelės koncentracijos, nesiblaškymo, geros atminties, koordinacijos, susikalbėjimo, tikslumo, pasiaukojimo. Jei kažko trūksta, atsiranda įtrūkiai. Pro juos pralenda netikslumai, kuriuos kita komanda panaudoja savo naudai ir laimi.
Gaila, bet tai tik maža dalis viso futbolo. Mano akimis dabar futbolas virto pinigų plovimo mašina. Turtingesnė valstybė gali skirti daugiau pinigų futbolo išlaikymui, žaidėjų pirkimui, reklamos kūrimui. Kitoms valstybėms tenka susitaikyti su tuo ir stengtis kliautis tiesiog geru žaidimu. Gaila, bet gerą žaidimą sukuria geri žaidėjai ir geros taktikos. Tam reikia sukurti tinkamą atmosferą, o tam - įdėti daug pastangų.
Futbolas daro tikrai gerą reklamą valstybei, nes per čempionatus jį žiūri milijardai žmonių. Lietuva turėtų susiimti ir pagaliau pastatyti bent vieną pasaulinio lygio futbolo stadioną. Tai būtų pirmas žingsnis. Bent jau nebūtų gėda žaisti su kitos šalies komandomis. Didelis stadionas pritrauktų didelį skaičių žmonių. Juk visiems patinka dideli masteliai. Jie generuotų pajamas. Jos būtų skirtos išlaikyti stadioną. Žinoma, jų neužtektų, tam reikėtų dotacijų iš valstybės biudžeto ir atskirų investuotojų. Faktas, kad bent jau artimiausioje ateityje Lietuva tikrai netaps Anglijos „Premier League“ tipo atstovė ir konkurentė. Bet kažkokią pradžią vis tiek reikėtų padaryti.
Kitas dalykas, kodėl Lietuva atsilieka futbolo srityje, yra krepšinis. Ir tai suprantama. Atsižvelgiant į mūsų sporto istoriją, krepšinio infrastruktūrą, Lietuvoje buvusius čempionatus ir laimėjimus, futbolui tiesiog nėra nei laiko, nei pinigų. Žmonių mintys krypsta tik į krepšinį. Pasaulyje turime užsitarnavę vardą ir tuo pagrįstai didžiuojamės. Vis dėlto pastaruoju metu matomas šioks toks atsitraukimas nuo krepšinio. Kiekviename didesniame mieste turime po geros kokybės areną, bet jų išlaikymas nemažai kainuoja. Kviečiame įvairias muzikos grupes į jas, bet vis tiek „einame į minusą“.
Lietuvos krepšinio lygos favoritai po truputį užleidžia vietas kitoms komandoms, o tai reiškia, kad žmonės pradeda atsiriboti nuo savo mėgstamų komandų, todėl mažiau žmonių ateina žiūrėti rungtynes. Didžiosios komandos turi didelių skolų, ieško rėmėjų, neturi pinigų pirkti geresnių žaidėjų. To pasekmė ta, kad vis negalime Eurolygoje nueiti iki atkrintamųjų varžybų. Tai savo ruožtu parodo mūsų komandų nepasiruošimą ir vidutinį lygį. Kažką daugiau parodome tik su rinktinės komanda, bet ir ji turi didelių trūkumų. Visų pirma neturime svarbiausio žaidėjo – įžaidėjo, kuris turėdamas didelę patirtį galėtų sėkmingai įvesti kamuolį į žaidimą ir rengti sėkmingas atakas. Kitas dalykas yra labai didelis klaidų skaičius. Tai rodo mūsų nesusikalbėjimą, skubėjimą ir netgi paniką. Tą gerai žino kitos rinktinės ir tuo sėkmingai naudojasi.
Visiškai perorientuoti mūsų nacionalinį pasididžiavimą nuo krepšinio į futbolą – tiesiog neįmanoma misija. Mes jau esame įklimpę nuolatinėje krepšinio infrastruktūros raizgalynėje ir norime to, ar nenorime, teks ir toliau galvoti apie krepšinį kaip apie svarbiausią Lietuvos sporto šaką. Bet tai neturi mūsų minčių visiškai užgožti ir nematyti poreikio plėsti futbolo reikšmę Lietuvoje. Tik reikia suburti bent vieną tikrai aukšto lygio komandą Lietuvoje ir su ja bandyti prasibrauti į UEFA, o tada traukinys pajudės. Atsiras ir rėmėjų, galbūt pagaliau – ir stadionas. Pradžiai tik to reikia.
Dabar pasaulio akys yra nukreiptos į futbolą. Futbolas generuoja milžiniškas sumas. Tiesą pasakius daugumai futbolas yra geresnis ir gražesnis žaidimas nei krepšinis. Mes krepšinį bandome puoselėti, nes turime tradiciją, jis mažiau atsieina ir yra lengviau eksploatuojamas. Remtis požiūriu, kad maža valstybė negali gerai žaisti futbolo, yra absurdas. Vien Kosta Rikos rinktinė šių metų pasaulio čempionate tai paneigia.
Faktas, kad FIFA nenori tokių valstybių turėti savo grupių varžybose, nes jos nedidelės, turi mažai gyventojų, todėl futbolą žiūri mažiau žmonių, o tai reiškia mažiau pinigų. Tai yra gėdingas, bet globalizuotoje ir vartotojiškoje visuomenėje suprantamas požiūris. Visi nori uždirbti.
Rūtos Meilutytės fenomenas gerai iliustruoja ką padaro tarptautinėje arenoje užsitarnautas vardas. Prieš tai Lietuvoje apie plaukimą figūravo neutralūs ir nežymūs išsireiškimai. Baseinai buvo ir yra tragiški, o plaukimu domėjosi tik tie, kuriems to reikėjo dėl sveikatos priežasčių. Dabar Lietuvos vardas ir himnas skamba Rūtai lipant ant pirmos vietos laiptelio, o Kaune rekonstruotas modernus baseinas. Masiškai kuriami įvairūs plaukimo būreliai mažiems ir dideliems.
Žinoma, buvo ir yra kitų pavyzdžių, bet visų vardinti tikrai nėra reikalo. Svarbiausia, kad yra šansas, kurį Lietuva galėtų pradėti įgyvendinti. Galbūt reikėtų tartis ir bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis ir kurti regiono futbolą lygą. Burtis ir plėsti futbolo infrastruktūrą. Tai sunkus ir atsakingas darbas. Galbūt ateityje kažkas ir bus, o dabar tiesiog mėgaukimės pasaulinio lygio futbolu ir tikėkimės, kad liepos viduryje Vilniaus „Žalgiris“ įveiks Zagrebo „Dinamo“ ir taip pradės futbolo erą Lietuvoje. Sėkmės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!