Po tų kelių mėnesių mes susitikome – atstumas tarp manęs ir jo buvo nemažas. Susitikimas praėjo labai sklandžiai, tačiau aš likau nustebusi, kad man jis labai patiko, nors tokios išvaizdos vaikinų nemėgau ir niekada į tokius neatkreipdavau dėmesio
Jis buvo aukštas, stambus, mėlynu akių, turėjo gerą humoro jausmą, rengėsi kaip reperis… Po susitikimo mes bendravome toliau, tapome artimesni. Jis nuolat ėmė sakyti, kaip manęs geidžia, kaip aš jam „kritau į akį“. Mes ėmėm susitikinėti vis dažniau, jis pas mane atvažiuodavo.
Vaikščiojom ežero pakrante susikibę už rankų, gerdavom kavą, o vieną kartą bevaikščiojant jis mane nekaltai pabučiavo. Aš likau nustebinta ir patenkinta. Bėgo laikas, o mūsų susitikimai vis retėjo, ir SMS žinutėmis nebesusirašydavome taip dažnai. Aš jo klausiau, kas nutiko, kodėl tolstame vienas nuo kito. Jis atsakė, kad tuo metu buvo labai užimtas savo asmeniniais reikalais. Aš ėmiau įtarinėti, kad jis susirado panelę, todėl ir tolstame vienas nuo kito. Mano įtarimai pasitvirtino, kai jo feisbuko paskyroje pamačiau jų bendrą nuotrauką, o vėliau ir statusą – įsipareigoję.
Praėjo pusė metų ir gavau nekalta jo žinutę: „Labas, kaip laikais?“ Ir vėl nuo nekaltos žinutės viskas prasidėjo iš naujo… Ėmėm daugiau bendrauti, po to vėl prasidėjo susitikimai su juo, gerai kartu leidome laiką. Jis man pasiūlė būti jo mergina, aš sutikau. Atrodė, kad radau tą savo vienintelį, nes laikas, praleistas su juo, buvo pasakiškas. Praėjus kelioms dienoms nuo mūsų draugystės pradžios, kad ilgesnį laiką galėtume pabūti kartu, parsivedžiau jį į savo namus. Mes pirmą kartą pasimylėjome – jis lovoje buvo nuostabus, kai aš lovos reikaluose dar buvau visiškai „žalia“.
Mano jausmai jam pradėjo stiprėti. Naktimis prieš užmigdama galvojau tik apie jį… Po kurio laiko aš ėmiau galvoti, kad pastojau, jis liepė pasidaryti nėštumo testą. Neigiamas. Po viso šį to ėmiau justi, kaip mūsų bendravimas vėl silpsta. Po kelių dienų sulaukiau jo skambučio, kad jis santykius nori nutraukti, aš likau situacijos nesupratusi. Mano svajonės vėl buvo sudaužytos...
Praėjus trims mėnesiams pamačiau, kad feisbuke gavau naują žinutę, nuo jo… Jis vėl nekaltai rašė: „Labas, kaip sekasi? Kas pas Tavęs naujo? Gal susitinkam kavos puodeliui?“ Aš vis dvejojau, ar man sutikti eiti su juo išgerti kavos, nes tebejaučiau jam tuos pačius jausmus, kurie niekada nebuvo išblėsę. Ilgai pasvarsčiusi aš sutikau.
Mūsų pokalbis buvo nesklandus, vėl kartu vaikščiojom ežero pakrante, tik šį kartą nebesusikibę už rankų… Po viso to jis mane parvežė namo, sakė, kad turi važiuoti į Klaipėdą ir negali pas mane ilgiau pasilikti, kad ir kaip tai būtų nemandagu. Aš paklausiau jo, kur važiuoja ir ką ten veiks. Jis tiesiog atsakė, kad turi reikalų Klaipėdoje. Pasakiau jam, kad jei nori mane dar kartą pamatyti, turi pasilikti. Jaučiau, kad jis turi susitikti su mergina. Nors mes buvome išsiskyrę, bet jis man teberūpėjo.
Jis liko pas mane ir pasakė tiesą: turėjo susitikti su Greta, jai paskambino, pasakė, kad susitikti nebeišeis. Tą vakarą ilgai kalbėjomės, ir jis pasakė, kad nežino, kas jam buvo „užplaukę“, norėtų vėl būti kartu. Aš juo tikėjau ir viskas tapo rimčiau, kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį jis atvažiuodavo pas mane arba aš važiuodavau pas jį. Jausmai ėmė augti, jaučiau jam didelį prisirišimą ir begalinę simpatiją.
Po paskutinio mūsų konflikto buvo praėję penki mėnesiai. Kai savaitgalį atvažiavo pas mane, sugalvojau patikrinti jo telefoną… Kai ką radau… Jo telefone buvo SMS žinutės nuo Gretos, kuri jam rašė, kaip jo pasiilgo, kaip jai buvo gera mylėtis su juo… Kai jis grįžo namo, rado mane verkiančią ir rankose laikančią jo telefoną. Jis paklausė, kas atsitiko, aš pasakiau, kad žinau apie jį ir Gretą iš SMS žinučių.
Jis supyko ant manęs, kodėl paėmiau jo telefoną. Tada jam pasakiau, kad turi rinktis – arba aš, arba Greta. Jis pasirinko mane, paėmęs telefoną paskambino Gretai ir pasakė, kad viskas baigta, kad jis turi kitą. Tada jis sėdo į automobilį ir išvažiavo namo. Aš feisbuko paskyroje susiradau tą panelę ir jos paklausiau, kas sieja ją ir mano vaikiną. Ji man paaiškino, kad jie buvo susitikę keturis kartus, kad kaskart mylėjosi, papasakojo, ką jie veikė, ką kalbėjo. Po viso šito su vaikinu išsiskyrėme, tačiau aš nesugebu jo pamiršti iki šiol...
Po paskutinio mūsų išsiskyrimo praėjo penki mėnesiai ir mes vėl bendraujam, tačiau viskas jau yra kitaip. Jis yra už Lietuvos ribų, kitoje šalyje, o aš – Lietuvoje. Tačiau kai paklausiau jo, ar jis man ką jaučia, jis atsakė, kad jei nieko nejaustų, mes nebendrautume. Jis sakė, kad yra lyg užprogramuotas ir negali nuo manęs pabėgti, kad man jaučia simpatiją ir prisirišimą. Mano ir jo bendravimas tęsiasi jau trejus metus, ir visa tai – lyg begalinis ratas, kuris sukasi ir viskas kartojasi. Iki šiol nesuprantu, kokius jausmus jam jaučiu: ar tai prisirišimas, ar tikra meilė? Visa tai tebėra klaustukas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.
Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.
Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.