Nieko naujo – viskas taip pat, kaip ir vakar, užvakar ar prieš mėnesį. Tik galbūt žmonės skiriasi, o veiksmai daugiau mažiau tie patys: „aš mačiau tą, dariau aną, nusipirkau trečią, mes tuokiamės, pažiūrėkit į mūsų vaiką“, ir taip toliau, ir dar toliau...
Paskutinis lašas, pripildęs mano kantrybės taurę, buvo mano studijų draugo ir išties žmogaus su retu polėkiu, šiandieninis „pasirodymas“ veidaknygėje. Buvęs kursiokas paviešino savo šeimyninę fotosesiją, kur savo neseniai gimusią dukrytę sodino į pūkus, į moliūgą (Helovyno proga), vilko į triušiuko kostiumėlį ir t.t. Nuotraukų kokybė tragiška, šypsenos ir prisiglaudimai aiškiai surežisuoti, o abu tėveliai apsirengę rožinės spalvos drabužiais dukrytės garbei. Susidaro įspūdis, kad fotosesija daryta viename iš salonų „Pas Jurgitą“ Kalvarijų gatvėje, kur po fotosesijos dovanų gavo dar ir po pasinę nuotrauką ateičiai.
Parašiau draugui žinutę, ir paklausiau, ar jam pastaruoju metu per galvą nepervažiavo koks traktorius. O tada, staiga susivokusi, kad visiškai jo nebepažįstu, atsiprašiau ir juoko formoje paprašiau, kad neištrintų manęs iš „Facebook’o“.
Atidžiai peržiūrėjau savo „Facebook“ profilį. Klasiokai, grupiokai, bendradarbiai, draugų draugai – visi čia, ir ką jie veikia matau kone kasdien. Vieni sukūrė šeimas, kiti laksto po pasaulį, treti įnirtingai dirba ir į „Facebook’ą“ per dienų dienas mėto link’us, kurie turėtų praskaidrinti jų nuobodžią darbo dieną. Taigi kiekvieną dieną aš juos matau.
Žinau, kad klasiokei Eglei labai nesiseka su vyrais (vis keičiasi jos statutas iš „vieniša/santykiuose su/tai sudėtinga“, o normalaus vyruko vis taip ir neatsiranda), o Paulius užsuko sėkmingą verslą, nors niekas nė netikėjo, kad jis mokyklą pabaigs...
Ir visgi aš nepažįstu tų žmonių. Nešnekėjau metų metus, o „Facebook“ sukuria iliuziją, kad jie visai arti manęs. Manau, kad tai mūsų vis labiau skubančios ir reikalaujančios visuomenės pasekmė. Mes neturime nė laiko, nė noro palaikyti artimus ryšius su šimtu žmonių. Bendraujame su maždaug desimčia, o labiausiai su „Facebook“ pačiu.
Nes „Facebook“ yra priemonė, kurioje ne tik pažiūrime, ką veikia kiti, bet ir parodome, ką darome mes. Jei jau keliaujame į Tailandą, tai būtinai įkelsime nuotraukų albumą, kuriame mes laimingi, šypsomės ar valgome kažką egzotiško. Tada „draugai“ komentuos, kokie mes gražūs, kokie nuostabūs vaizdai ir kaip jie mums baltai pavydi. Geriau ir būti negali.
Bet tai tėra iliuzija, kaip ir tai, ką matome per televiziją ar skaitome spaudoje. „Facebook“ mums siūlo atrinktą ir nušlifuotą informaciją, skirtą plačiajai visuomenei. Nemačiau, kad žmonės kada nors keltų nuotraukas, kuomet jie toje pačioje kelionėje Tailande viduriuoja viešajame tualete (suvalgę kažką blogo) arba piktinasi viešbutyje, nes jų rezervuotą kambarį per klaidą atidavė kitiems... O apie paskolą, paimtą kelionės apmokėjimui, geriau išvis niekam nė žodžiu neprasitarti...
Mes viešiname tai, ko iš mūsų tikimasi ir kas telpa po „gražaus ir laimingo gyvenimo“ rėmais. Tai puikiai sukurta iliuzija, kurią mes priimame išskėstomis rankomis ir mums to pilnai pakanka, nes šiandieninis gyvenimo ritmas nepalieka vietos daugiau nei keliems tikriems draugams ir begalei pažįstamų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!