Oi kaip retai nutinka tokios įspūdingos šventės, dabar vėl šimtąjį kartą apraudama, pasiguodžiama iškovota penktąja vieta, o šitiek tikėtasi, sapnuota, šaukliais klajota po aplinkines ir tolimesnes europines valstybes – važiuokit į Lietuvą ir žaiskit, ir bežaisdami perpraskit lietuvaičių didį krepšinio pamėgimą, retą lietuvių sirgalių sugebėjimą būti visažiniais šio stebuklingo žaidimo ekspertais, kietasprandžiais nebe vien pilių gynėjais žamaičiais, bet ir nepalenkiamais sirgaliais. Stebėkitės - darbus mėgstamus ir nekenčiamus pametančiais ir skubančiais prie viešų ir namudinių televizorių.
Nemėgstantys televizijų – grūdosi eilėse nusipirkti bilietus į šviežiausiai suręstas ir sukabintas ar į kvepiančiai padažytas sporto sales. Renginiai, reginiai prasidėjo, įpusėjo, baigėsi. Liko kalnai ir krūvos trispalvių suvenyrų, dovanų, ir mielų ir netikusių. Viltys išbluko, pasitenkinimas išskydo, savimeilė supūtojo. Šimtai tūkstančių pasigirs: ir mes ten buvome, per barzdas varvėjo, neparagavome.
Dėl numylėtojo krepšinio atleisti, pateisinti vos ne viską galima. Per smarkiausią viešą erzelį nusitrynė ir vieniems maža, o kitiems - didžiulė staigmena - 2011 metų Europos krepšinio čempionatą laimėjo Lietuvos krepšinio rinktinė. Ne, ne sirgalių stebėtini pulkai - tūkstantinės sirgalių gretos - be ginčų nugalėtojos, tačiau pačias varžybas laimėjo mūsiškiai krepšininkai. Kilnaus svetingumo pavyzdys – labai reta išimtis - prilygintina pergalei, manytume, net aukščiau pirmos vietos. Nugalėtos visų šalių krepšinio rinktinės. Visi svečiai kovėsi, net senkančiomis jėgoms plėšėsi pergalių, o mūsiškiai – be konkurencijos, pasinaudoję išimtinai šeimininkų statusu, kilniai padovanojo svaigiausią džiaugsmą trokštantiems medalių. Ir toji dovana su niekuo neprilygstama. Dėl ko nei Prezidentė, nei Seimo vadovybė, nei Vyriausybė krepšinio rinktinės elito altruizmo nepastebėjo? Komandorų kryžiais turėjo nušvisti vyrų krūtinės arba net ir tauresnio spinduliavimo valstybiniais įvertinimais. Ir vėl tas nelemtas kuklumas, nepasigarsinam.
Ak, nedėkingieji išrinktieji valdantieji. Ar tam jums patikėtos aukštos mąstytojų, skirstytojų pareigos? Vertai nusipelnė kritikos ir apkalbų tautos tarnai. Anei premijų, anei perlamutrinių, gintarinių kryžiukų. Kuklumėlis. Kryžiai kryžiais, premijos, bet dėkingumo dovanų pagailėta. Na galvoja, tie krepšininkai turtingi, papuikę milijonieriai, nepražus, pasiturintys. Niekas ir neginčija. Bet valdžios poelgis – užsimerkti ir nematyti kilnumo – nepateisinamas. O atmename plačiai plačiai atmerktomis akimis sėdėjo ministrai ir kiti didžiūnai pirmose, priekinėse arenų eilėse, krūpčiojo ir niaukstėsi vyrams nepataikius, įmetus – strykčiojo ir plojo, kaito malonaus džiugesio bangelėse. Rinktinei pralaimėjus – užsimerkė iki kitų tarptautinių kovų. Na ir tegu. Valdžios – laikinos. Ateis laikas – pakeisime. Lietuvaičiai daug, rodos neįmanomo, gali ir nugali.
Visokiausių plonybių prikalbėta. Tikri nešmanėliai pašneka – buvo šeši kandidatai centrai – praretinus ir apsilpus, liko vos pusantro. Bet paliko ir kovėsi už tris ar keturis. Koją pakišo namų sienų jauduliai. Bet mes rankas pilnas medalių atkišome – semkit, vežkit ir džiaukitės – mes dosnūs, iš paskutiniųjų, nuvilkę vilties drabužėlius, nesurinktus mokesčių pelnus – šekit, dovanojame. Telydi visus svečius sėkmė ir palaima.
Lietuviai pagal prigimtį, iš seno, svetingiausi, vaišingiausi ir ką tik turi brangiausio – Europos krepšinio bronzą, sidabrą, auksą atiduos, padovanos, dar su gėlėmis palydės iki kiemo ar valstybės vartų: svetimų šalių gobikų išvykstantiems ešelonams mojavo, nepaprastai džiaugės ir dviems savaitėms pasisvečiuot atklydusiais sportininkais – pagarbiausiai, ne tuščiom išlydėjo.
Ar tuo nenusipelnė vyrai lietuvių tautos dėkingumo, valstybės apdovanojimų? Už kilnumą, už begalinį svetingumą..... Arba nors reikėjo įvertinti nežinomą sirgalių, bevardį krepšinio aistruolį. Nesikuklinkime. Nepamirškime. Gerai gerai pagalvokime, pasijuokdami šiek tiek ironiškai, iš savęs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!