Nėra taip, kad vaikai auklėjami remiantis kokiomis nors mistinėmis gairėmis, pagal kurias nuo vaikystės mergaitėms priskiriama namų židinio vaidilutės, o berniukui – visuomenės lyderio rolė. Liguista manyti, kad kas nors sprendžia, kaip bus traktuojamos moterys ir kaip su jomis bus elgiamasi.
Ne tokie tariamai primetami vaidmenys yra moterų ir feminizmo problema, jų problema – pats feminizmas.
Visuomenė – niekuo dėta
Teiginiai apie visuomenės primetamus stereotipus mergaitėms man atrodo plepalai. Daugeliu atvejų moterys, manau, renkasi antraplanį vaidmenį, renkasi rūpintis vyru ir jį aptarnauti ne todėl, kad joms tai primesta, o todėl, kad taip yra patogiau.
Niekas nesako, kad skalbti, tvarkytis, gaminti valgyti ir prižiūrėti vaikus yra lengvas darbas. Bet šis darbas turi mažiau atsakomybės nei oficialios pareigos, jam nereikia nei ilgai ruoštis, nei įgyti kokio nors išsilavinimo, nei nuosekliai dirbti.
Tiesiog reikia gauti daugmaž neblogą rezultatą. Neskaniai pagaminus, laiku neišskalbus drabužių ar nesuplovus indų niekas iš „darbo“ neatleis, nereikės stresuojant ieškoti naujo darbo, bandyti įtikti darbdaviui ir kasdien galvoti, už kokius pinigus reikės patenkinti būtiniausias reikmes.
Pasiekimai priklauso nuo pastangų
Teisingai pastebi „Delfi“ publikuoto straipsnio „O tai tu feministė?“ autorė, kad įstatymai visiems lygūs, bet smarkiai klysta dėl pilkosios zonos, kuri neva atsiranda dėl to, kad viena visuomenės dalis yra moterys.
Visos laisvės ateina su atsakomybėmis, o turėdamos visas prieinamas laisves moterys, atrodo, kai kada vengia atsakomybių. Ir joms belieka tik kalbėti apie diskriminaciją ir suokalbius, nes nesinori susivokti ir realiai dirbti dėl to, kad kažką pasiektų.
Tam, kad kažką pasiektum, reikia kasdien sunkiai dirbti, tobulinant dalykines kompetencijas, siekti rezultatų ir prisiimti atsakomybę bei galimas pasekmes už juos, orientuotis į konkretų tikslą ir būti pasirengusiai nesėkmėms.
Štai tai daliai moterų ir nepatinka, nes juk tokiame procese yra tiek mažai emocijos, pajautos, empatijos, prasmės ir savirealizacijos. Trumpai tariant – nuobodu ir sunku, o juk taip norisi „būti savimi“.
Deja, bet rinka taip neveikia, – pinigai nėra ir neturi būti mokami už tai, kas tau patinka. Pareigos ir atlyginimas priklauso nuo to, kaip planavai ir planuoji gyvenimą, ką sugebi ir kiek dėl to paaukojai, o ne už tai, kad darai tai, kas tau malonu širdžiai.
Kai renkiesi taip, kaip nori ir kaip patogu, natūralu, kad gauni mažiau. Toks jau tas gyvenimas ir tokios taisyklės. O tai, kad negauni galimybės daryti, ką nori, plius didelio atlyginimo, pareigų ar politinio posto, nereiškia jokio ir jokių teisių pažeidimo. Tai yra natūralus rezultatas. Ne kokio nors sąmokslo, o tavo pačios gyvenime darytų pasirinkimų ir nuveiktų per gyvenimą darbų rezultatas.
Kas ką išskiria
Kai kurie feminizmą skelbiančių asmenų reikalavimai natūraliai kelia visuomenės pasipriešinimą. Sunku suprasti reikalavimą dėl teisių, kurios ir taip lygios, ar reikalavimą aukštoms pareigoms... Jeigu jų sieki sąžiningai, tai ir pasieksi.
O čia: „Mūsų nediskriminuokit, tiksliau, pozityviai diskriminuokit.“
Argi ne paradoksas – norime lygybės, bet atkreipiame dėmesį lyties išskirtinumu. Norime aukštų pareigų ir gero atlygio, bet tuo pačiu norime ir trejus metus trunkančių vaiko priežiūros atostogų, kurios, vos pasibaigusios, tikriausiai netrukus ar išsyk bus dar pratęstos naujo mažylio atsiradimu...
Ir tie, kurie sunkiai dirba, tiek vyrai, tiek moterys, nesupranta tokios „filosofijos“ kaip šiuolaikinis feminizmas. Tam, kad dabar aukštai esantys ten atsidurtų, nepakako vien deklaracijų ir lozungų – jiems reikėjo atkakliai padirbėti.
Norite pakovoti?
Tad, deja, feminizmas pastaruoju metu dažnai tampa prieglauda moterimis, kurios ieško pasiteisinimų dėl nepakankamai gerai susiklosčiusios karjeros. Ir/ar nenusisekusio asmeninio gyvenimo. O kai asmeninis gyvenimas pasiseka – kur dingsta feminizmas?
Man atrodo, kad keliamais lūkesčiais ir reikalavimais moterys artina save ne prie lygių subjektų teisių, o priešingai – prie globos ir specialių sąlygų reikalingųjų grupių.
Feministės, reikalaudamos išskirtinio traktavimo dėl lyties, pačios pastato moteris į nelygiavertę padėtį, jas žemina ir diskriminuoja. Norėdamos išties pakovoti už geresnį moterų gyvenimą, jos turėtų ne versti save aukomis, o toms pačioms moterims aiškinti, kokius privalumus teikia karjera ir kaip jos reikia siekti.
Bet tai – juk sudėtingiau už aukos vaidmenį?