Skaitytojas Artūras buvo itin atviras.
„Verkiu. Pasakose sakoma, kad viena akis verkia, kita juokiasi. Šiuo atveju, tai liūdna pasaka. Abi mano akys verkia. Viena todėl, kad nekaltiems žmonėms tenka patirti tokį siaubą, kita – jog pasaulis susivienija tik tokiomis kraštutinėmis sąlygomis. Arba pražiopsojau, arba nebuvo? Nemačiau Rusijos stačiatikių bažnyčios pasisakymo apie šį karą! Ar jai nesvarbu, kad jos prižiūrimos avelės aukojamos ne Dievo šlovei, o Liuciferiui?“ – klausė Artūras.
Skaitytoja Kristina teigė įvykius Ukrainoje sekanti kasdien.
„Aš apie Ukrainoje šiuo metu vykstantį karą seku naujienas kiekvieną dieną, apie tai skaitau įvairiuose portaluose. Ir kiekvieną dieną man norisi vis labiau verkti dėl to, kas vyksta Ukrainoje. Ukraina nenusipelnė tokios situacijos, kokia dabar ten yra. Man labai gaila dėl ten gyvenančių šeimų, man labai gaila Ukrainos vaikų, gaila, kiek šeimos, ten gyvenančios, turi iškęsti skausmo ir kančių šiuo metu.
Mes visi turėtume kiek galime šiuo metu paremti Ukrainos šalį. Nes jie kovoja ne vien dėl savo šalies laisvės, jie kovoja ir dėl mūsų Lietuvos laisvės. Ukrainos šalis dabar įrodo, kokie jie yra stiprus. Jie nepasiduoda, jie vis tiek kovoja iš paskutiniųjų, dėl savo šalies jie nesitraukia. Gerbiu Ukrainą ir ten gyvenančius žmones už jų drąsą. Ir iš visos širdies noriu, kad greičiau toje šalyje baigtųsi karas ir kad ten sugrįžtu taika ir ramybė. Ukraina turi teisę gyventi saugiai savo šalyje ir būti laimingi“, – rašė Kristina.
Skaitytoja Ana papasakojo, kiek daug streso patiria: „Negalėjau patikėti, kad taip galėjo nutikto. Baisu. Einu miegot galvodama, kaip jie ten laikosi, ir keliuosi vėl su ta pačia mintimi. Nežinia, kas laukia mūsų. Nebesinori nieko daryti, mintys neišeina iš galvos. Ar taip gali nutikt, kad baigėsi gyvenimas...“
Skaitytoja Aistė pritarė, kad nuo šiandieninės situacijos nepavyksta pabėgti net mintimis. Ji su šeima gyvena Estijoje.
„Nieko herojiško ir įkvepiančio turbūt man nepavyks parašyti, kadangi nuotaika svyruoja sulig kiekviena diena ir kiekviena naujiena. Akimirką lyg ir pabėgi nuo situacijos, tačiau mintys savaime atklysta ten pat, į Ukrainą...
Esame lietuvių šeima, šiuo metu gyvenanti Estijoje, Tartu mieste. Nors esame jauni, per savo gyvenimą aplankėme su vyru nemažai šalių, tiksliau, jose gyvenome. Nuo Prancūzijos Elzaso vynuogynų iki Islandijos geizerių. Tačiau visada grįžtam ten pat – į Lietuvą. Kiekvienos vasaros laukiame taip pat, kaip mūsų trejų metų dukra laukia Kalėdų senelio. Ir dabar stebint visą situaciją, bombardavimus, mirštančius žmones, meilė gimtinei dar karštesnė. Esame išsilavinę, mąstantys žmonės, tad realiai suprantame grėsmes.
Mes jau kare, ir mes nuo to nebėgsime, tiksliau, mes nuo to nepabėgsime. Ir tai manęs net nebebaugina, tačiau nuo tos dienos, kai prasidėjo karas aš vis sunkesne širdimi žvelgiu savo dukrai į akis. Šiai dienai aš suprantu, kad demokratija ir laisvė nėra duotybė, tai – žmonių begalinis noras ir kova vardan ateinančių kartų. Viliuosi, kad atėjus lemiamai dienai aš sugebėsiu pastovėti vardan savo dukros demokratinės šalies ateities“, – vylėsi Aistė.
Jei norite ir jūs pasidalinti savo nuomone ir savijauta apie karą Ukrainoje rašykite mums pilieciai@delfi.lt
