Vienas diskusijos dalyvių prisipažino, kad išvyko gyventi svetur daugiau nei prieš dešimtį, o dabar sunkiai susidoroja su vidiniu šauksmu grįžti į Lietuvą.
„Skaitau tokius straipsnius ir stengiuosi suprasti, kur teisybė, o kur nesąmonės. Pats dabar intensyviai svarstau, grįžti ar ne. Tiesą sakant, galėčiau pasirinkti bet kurią pasaulio šalį gyvenimui. Galiu likti ir JAV, taip pat važiuoti kur nors į Europą ar Aziją. Turiu nedideles, bet nuolatines pajamas. Galėčiau visur kukliai išgyventi. Tačiau labiausiai noriu grįžti į savo „kaimą“. Sava gamta, tinkama žvejybai, ir nei per karštas, nei per šaltas klimatas. Dar ir medicina beveik nemokama, o ir pragyvenimas vis tiek pigesnis nei kitur (skaičiavau visokius variantus). O tas nuolatinis „varymas“ dėl situacijos Lietuvoje sudaro įspūdį, kad čia blogiausia pasaulio vieta. Atsipeikėkit! Nėra čia taip blogai“, – dalinosi pastebėjimais jis.
Kitas skaitytojas neslėpė, kad liūdi dėl išvažiavusiųjų ir tikino, kad savas kraštas visada yra mieliausias.
„Dirbi svetur ir sapnuoji savo lietuvišką dangų, jūrą, kopas, gatvę, miestą. Suspaudžia širdį, vis tiek svetur tu tik svetys... Namo... Ir čia taip liūdna dėl kiekvieno išvykusio, bet palikusio širdies gabalėlį.Taip ir norisi rėkti – grįžkit visi, kurkit, dirbkit, auginkit vaikus, puoselėkit mūsų, o ne svetimas tradicijas!,“ – jausmingai prašė diskusijos dalyvis.
Kita vertus, netrūko ir nuomonių, kad Lietuvoje vis dar nėra tinkamų gyvenimo sąlygų žmonėms, kurie niekada neturėjo prikaupę didelio turto. Viena skaitytoja tvirtino, jog sunkus ir negerėjantis gyvenimas Tėvynėje privertė išvykti su visa šeima į Norvegiją. Nors ten irgi nepavyko susikurti naujos laimės dėl griežtų vaiko priežiūros reikalavimų, tačiau galiausiai pavyko įsitvirtinti Danijoje.
„Mūsų šeima Lietuvoje neišgyveno, neturėjom savo nekilnojamo turto, dirbom paprastus darbus ir pinigų vis trūkdavo.Vyras pradėjo važinėti dirbti į Norvegiją, finansiškai pagerėjo, tačiau šeimos neliko. Išvažiavome ir mes. Vyresnėliui buvo 14 metų, mažyliui tik 4 metukai. Su vyresnėliu viskas buvo gerai, o prie mažiuko ėmė kabinėtis „vaikų sargai“: tai jis labai aktyvus, tai aš netinkamus batus aunu, tai netinkama kepurė ir t.t. Išsigandom, nes kokią dieną nuėjęs į darželį pasiimti vaiko, gali jo ir neberasti... Draugai pasiūlė kraustytis į Daniją, taip ir padarėm. Pasisekė, „prigijom“, vyresnėlis jau studentas, puikiai kalba anglų ir danų kalbomis, o mažylis lanko tarptautinę mokyklą. Dirbame daug, kartais sunkiai, bet gyvename puikiai ir aš vien dėl vaikų negrįžčiau į Lietuvą. Jie Danijoje baigs mokslus, gaus visame pasaulyje galiojančius diplomus ir galės kaip norės kurti savo gyvenimus. Nesiginčiju, graži ta Lietuva, jos kultūra, dainos, kalba, bet lieka milijonas „bet“...“ – samprotavo ji.
„Biržiečiu“ prisistatęs diskusijos dalyvis irgi pasidalino kraštiečio istorija, kuris 2011 m. bandė grįžti į gimtinę ir dirbti Lietuvai, tačiau tai nebuvo sėkmingas bandymas.
„Na, mano draugas irgi vienuoliktais (red. past. – 2011 m.) grįžo į Biržus Lietuvos „kelti“, tačiau po dviejų „kėlimo“ metų išmovė atgal į Norvegiją, viską pusvelčiui pardavęs ir sakydamas, kad kvailas buvo, jog grįžo. Ten jis turėjo perspektyvas ir garantuotą ateitį. Taigi, jis su visa šeima vėl Norvegijoje ir į Lietuvą grįžti tikrai nebeketina.“ – teigė skaitytojas.
Galbūt ir jūs dabar, gyvendami užsienyje, dėliojate visus „už“ ir „prieš“ argumentus dėl grįžimo į Lietuvą ir norėtumėte pasidalinti savo patirtimi? O gal kaip tik galvojate apie emigraciją? Jei taip, laukiame jūsų laiškų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.
