aA
Atvykau į Angliją 2008 metais, vedamas noro pritaikyti kalbos žinias, įgytas per 13 metų, bei paragauti „vakarietiško“ gyvenimo. Išvažiavau iš Lietuvos ekonomikos piko laikotarpiu. Esu vilnietis ir tuo metu man buvo 21-eri, gyvenau su tėvais, visi turėjome darbus, mano vidutinis uždarbis siekė 2000 Lt per mėnesį. Tai jaunam žmogui su minimaliomis išlaidomis neatrodė mažai.
© AFP/Scanpix

Gavau užuominą iš draugų, kurie nuomojosi trijų kambarių namą Anglijoje, kad jie galvoja vieną kambarį išnuomoti. Taigi nusprendžiau viską nutraukti ir bandyti laimę. Pirmą sykį įsėdęs į lėktuvą buvau nusiteikęs labai optimistiškai. Buvau apie save neįtikėtinai geros nuomonės ir jau įsivaizdavau, kaip Anglija mane pasitinka išskėstomis rankomis, su raudonu kilimu ir begale darbo pasiūlymų. Deja, klydau.

Atvykęs pas draugus, įsitaisiau savo dviviečiame kambaryje. Namas buvo tikrai geras ir erdvus, gyvenome vos keturiese: aš viename kambaryje, porelė draugų – šeimininkų - kitame, ir dar vienas draugas buvo vienviečiame kambaryje. Apačioje - erdvi svetainė su odiniais baldais bei didele virtuve. Gyvenimo sąlygomis skųstis negalėjau.

Kitą dieną nuėjau į draugo rekomenduotą agentūrą, kur užpildžiau registracijos anketą, išsprendžiau juokingai lengvą testą bei buvau pokalbyje apie darbo pobūdį. Iš karto pasakiau, jog ieškau tik „ofisinio“ darbo, taigi darbu įvairovė sumažėjo iš karto. Agentas pasakė, jog turi vieną klientą, kuris ieško vadybininko padėjėjo ir suorganizavo mums pokalbį.

Pirmas pokalbis buvo sėkmingas, taigi buvau atrinktas antram susitikimui. Po antro, detalesnio interviu, atsakymo laukiau kone dvi savaites. Galiausiai darbo vietos negavau. Kadangi agentūros darbuotojai padėjo surasti potencialią vietą beveik iš karto, tikėjausi, jog taip bus ir toliau, taigi tiesiog kantriai laukiau skambučio iš agentūros su kitu darbo pasiūlymu. Skambučio nesulaukiau visą mėnesį ir supratau, jog suklydau pasitikėjęs tik agentūra ir nieko pats nedarydamas. Griebiausi už galvos ir pradėjau aktyviau dirbti ties darbo paieškomis.

Su draugu iš vienviečio kambario nusprendėme aplankyti visas mieste esančias agentūras (gyvenu Nortamptono mieste, apie 70 mylių į šiaurę nuo Londono). Apsirengėme kostiumus ir išėjome medžioti darbo. Tą dieną užsiregistravome ir savo CV palikome apie 15-oje agentūrų. Draugas skambučio sulaukė jau kitą dieną ir netikėtai gavo darbą DHL kompanijoje, IT srityje. Ten jis dirba ir iki šiol.

Emigranto į Angliją istorija: pradžia - sunkesnė nei įsivaizdavau
© Scanpix

Mano sėkmė nebuvo tokia greita... Skambučio nesulaukiau nei kitą dieną, nei kitą savaitę, nei kada nors po to. Taigi, ilgai nelaukęs, nusistačiau tvarkaraštį – keltis 10 val. ryto, griebti kompiuterį, laikraštį, tušinuką ir leistis žemyn į virtuvę darbuotis. Kiekvieną dieną išsiųsdavau po keliasdešimt CV ir motyvacinių laiškų, bei pildydavau anketas. Tai buvo mano pastovus darbas ateinančius du mėnesius.

Gaudavau neįtikėtiną kiekį laiškų, visi rašė vieną: „Thank you for applying for the position. The interest in this position has been enormously high. Therefore, after a detailed consideration, we regret to say that your application has not been successful. We are looking forward to receiving application from you in the future“ (liet. Dėkojame, kad kreipėtės dėl šių pareigų. Susidomėjimas šia pozicija buvo neįtikėtinai aukštas. Todėl, po detalių svarstymų, mes apgailestaujame, kad tenka jums pasakyti, jog jūsų paraiška nebuvo sėkminga. Mes tikimės gauti prašymą iš jūsų ateityje).

Po kurio laiko pradėjo kamuoti baimė ir nerimas, kad vis dėlto norimo darbo susirasti nepavyks. Santaupos garavo, o draugai psichologiškai irgi nepadėjo. Iš visų pusių girdėjau: „ko tu čia maivaisi? Ko tu toks „pasikėlęs“? Ieškai nežinia ko! Kas tu toks, kad gautum tokį darbą, kurį dirba anglai. Aplink pilna darbų sandėliuose ir fabrikuose, jau seniai turėtum savo 700 svarų per mėnesį“. Buvo neįtikėtinai sunku atsilaikyti prieš finansinį bei psichologinį spaudimą ir neįsidarbinti sandėlyje. Tačiau laikiausi ir užsispyręs toliau ieškojau to, ko norėjau.

Po trijų mėnesių paieškų galiausiai gavau kvietimą į pokalbį vietiniame koledže, priėmimo administratoriaus darbui. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nors supratau, jog tai tik pokalbis. Atvykęs į vieta nenustebau, jog tarp visu 9 kandidatų esu vienintelis emigrantas. Džiaugsmas išnyko ir sau tariau: „na, bent jau patirtis...“.

Pirmas etapas – testas: reikėjo kaip įmanoma greičiau iš duotų penkių eilučių su įvairiais žodžiais išrinkti tą, kur vieno žodžio reikšmė logiškai skiriasi nuo kitų žodžių (angl.delete the odd word; liet. išbraukite keistą žodį). Per vieną minutę reikėjo atlikti kuo daugiau tokių uždavinių. Kitas pratimas – užsidėjus ausines išklausyti tekstą ir užpildyti tam tikrą formą, naudojant išgirstą informaciją. Sunku nebuvo, tad pamaniau, kad susitvarkiau gerai. Dar vienas etapas – pokalbis.

Į pokalbių kambarį buvome kviečiami po vieną. Įėjęs pamačiau vidutinio amžiaus moterį ir indiškos išvaizdos vyriškį. Pokalbis truko apie 15 minučių, stengiausi atskleisti jiems kuo daugiau savo profesinių privalumų, bei pateikti tai pokalbio forma, įterpant šmaikščias ir juokingas istorijas, kad pokalbis neatrodytų nuobodus. Prisimenu, kad netgi užsiminiau apie Leniną ir jo frazę „to learn, to learn, to learn” (liet. mokytis, mokytis, ir dar karta mokytis).

Pokalbį atlaikiau ir jau grįžinėjau namo. Rakinau duris, kai staiga suskambo telefonas. Atsiliepiau. Moteriškas balsas tarė: „Sveiki, mums patiko jūsų kandidatūra, kada galėtumėte pradėti?“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Ieškojo darbo valstybės tarnyboje – kilo daug nepatogių klausimų (69)

Galvojau, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės, bet ji tikrai yra. Mano straipsnis gavo tam tikrą...

Benamės katės Dzūkijos gyventojai tapo galvos skausmu: kur besikreipi, grįžti į pradinį tašką (5)

Mūsų kaime, kuris yra Dzūkijoje , tarp miškų, prieš trejus metus kažkas atvežė ir išmetė...

Latvija švenčia šimtmetį – kiek tai svarbu Lietuvai (8)

Lapkričio 18-ą Nepriklausomybės šimtmečio renginiai vyks visoje Latvijoje. Išskirtinis...

Atsiliepkite! Negali pamiršti „Senukuose“ sutiktos merginos (183)

Esu Rokas ir trečiadienį sutikau moterį , kuri pirko daug lipnios juostos ir keletą popieriaus...

Emigranto požiūris: Lietuvai reikia ne baltarusiškų kainų, o europietiškų atlyginimų (50)

Nupirkite kas nors Lietuvos premjerui bilietą į Angliją, Daniją, Švediją, ar į bet kurią...

Top naujienos

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (33)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (2)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Nepaklausė medikų ir šiandien džiaugiasi dešimtmečiu sūnumi: nuvykus į klinikas, nėštumą siūlė nutraukti (8)

Ką reiškia rankose laikyti nė kilogramo nesveriantį kūdikį, niekaip nesupras tie, kas to...

Laukiantiems didžiųjų metų švenčių – puikios žinios: galite turėti 11 laisvadienių (2)

Kalėdos ir Naujųjų metų sutikimas šįmet gali tapti itin įsimintinas. Ypač tiems, kurie yra...

Gėrimo, šildžiusio Pirmojo pasaulinio karo karius, paskutinė stotelė – Indijoje (1)

Gerą šimtmetį šeimos savo vaikus Indijoje girdė salyklo skonio pieno gėrimais, kurie, kaip kad...

Reforma iš vidaus: prabilo apie ligoninėse apgyvendinamus paimtus vaikus, dėl kursų metamus darbus ir pareigūnų patyčias (417)

Iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų apgyvendinimas ligoninėse, budinčių globotojų trūkumas,...

Buto pirkimas miesto centre: ekspertė išvardijo didžiausius privalumus (15)

Mes gyvename amžiuje, kai informacijos srautai kasdien tik didėja ir tam, kad neatsiliktume, turime...

Po 30 metų į Lietuvą grįžusi moteris atvira: nuskurusiame sovietiniame mieste esama šio to nauja (169)

„Iš Lietuvos su meile“. Taip savo straipsnį, publikuotą svetainėje „Roads &Kingdoms“,...

Iš emigracijos grįžusi Rasa pirmą Lietuvoje uždirbtą algą išleido maistui (140)

Jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona Šiemienė planuoja grįžti į Lietuvą ir...

Ingai Stumbrienei - karūna Lietuvoje: esu įkvėpta jos drąsos (78)

Šį penktadienį renginių ištroškusius ir nuo darganos pavargusius Vilniečius studija "I'M...