Šiuo metu dirbu egzaminuotu slaugu senjorų priežiūros centre, turiu perspektyvą tapti mentoriumi (praktinių slaugos mokinių mokytoju) ar užsiimti paliatyvia slauga (ji apima skausmo malšinimą, socialinę, psichologinę, dvasinę paramą sergančiajam ir jo artimiesiems).
Baigęs studijas KTU, Gamtos ir Matematikos fakultete, vis dar nežinodamas, kaip ir kas bus toliau, užsirašiau į sąrašą tolimesnėms magistro studijoms studijuoti. Tuo pačiu metu jaučiausi pasiklydęs gyvenime, todėl užsiregistravau ir į Europos savanorių tarnybą. Į abi vietas buvau priimtas, pasirinkau užsienį – kad save išbandyčiau, nors visą laiką mokykloje sakiau, kad niekada į Vokietiją nevažiuosiu. Paradoksalu.
Po EVS savanoriavau Vokietijoje, viename slaugos skyriuje. Besipraktikuodamas gavau pasiūlymą mokytis slaugos. O ko gi ne? Visada sakau, kad kas bando, tas protingas. Po 3 metų mokymosi rasti darbą buvo paprasčiau nei pagalvoti. Vokietija sensta, todėl slaugės ir slaugai tiesiog graibstomi.
Dabar jau dvejus metus dirbu, bet ne pilnu, o 3/4 etato, darbo užmokestis – 2000 eurų į rankas, bandau nepersidirbti, turiu pakankamai laisvalaikio, turiu pakankamai mokinių, kuriems galiu savo žinias dalinti.
Galėčiau įsivaizduoti, kad į Lietuvą galėčiau grįžti tik už panašų atlyginimą ir perspektyvas. Kodėl gi ne?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emigrantai, klausiame jūsų: koks atlyginimas jus tenkintų Lietuvoje, kiek uždirbate užsienyje? Ar pinigai – vienintelė priežastis, stabdanti jus grįžti į tėvynę? Pasidalinkite su likusiais tėvynėje, kodėl emigravote ir kokiu atveju grįžtumėte. O gal gyvenate Lietuvoje ir norite pasidalinti savo mintimis apie emigraciją? Jus stebina išvykstantys? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.