Kai manęs vaikučiai paklausdavo, kodėl aš emigravau, aš atsakydavau, kad emigravau ne tam, kad gyvenčiau geriau užsienyje, o tam, kad vieną dieną geriau gyvenčiau Lietuvoje... Visą laiką turėjau viltį, kad ateis ta diena, kai aš grįšiu į Tėvynę visam laikui.
Pamenu, vaikai manęs prašydavo papasakoti, kokia ta Lietuva, koks buvo mano gyvenimas joje, kad teko palikti ją. Smagiai pasakodavau jiems, kad 1991 m. gyvenimas buvo pilnas džiaugsmo ir vilties, vilties kad jis gerės ir kad daugės galimybių, perspektyvų.
Ko aš tikėjausi? Aš turėjau viltį, kad nors ir nesugebėsiu tapti labai turtingu Lietuvoje, bet galėsiu išleisti vaikus į mokslus ir jiems tai bus pamatas gyvenime.
2004 m. jau buvo mažai vilties, kad tai yra ta šalis, kurioje aš galiu laimingai gyventi ir įgyvendinti savo svajones, todėl nusprendžiau palikti Tėvynę ir pabandyti dar kartą, bet jau kitur. Kitur pasisekė, pasisekė finansiškai, vaikai gimė ir mokėsi jau užsienyje.
Visą tą laiką dar turėjau tą viltį, kad pinigai galbūt nėra svarbiausi, svarbiausi yra vaikai ir jų ateitis, ar ne? Juk kam mes gyvename, kam mes stengiamės, ar ne dėl vaikų ir jų ateities? Visus tuos metus dar stengiausi kiek galėdamas investuoti į Lietuvą, bandyti išlaikyti kažkokiuos ryšius.
Jei atvirai, galutinį sprendimą nutraukti santykius su Tėvyne man buvo sunku priimti. Nors širdis kvietė nenuleisti rankų ir neprarasti vilties kada nors grįžti į šalį, protas sakė kitą – rūpintis vaikais ir jų ateitimi.
Negaliu parvežti jų į Lietuvą, nes jie baigę mokslus vėl taps emigrantais kaip ir jų tėtis ar proseneliai.
Pardaviau visą turtą Lietuvoje, nebeliko nei prasmės, nei progos ten nei vykti, nei kurti, nei investuoti.
Mano gyvenime buvo tik du dalykai, kurių aš tikėjausi iš Lietuvos – tai geros ekonominės padėties ir švietimo. Tai buvo pagrindiniai dalykai mano gyvenime, ir, tikuosi, yra ir jūsų.
Mažai įtakos mano apsisprendimui turėjo sveikatos sistema šalyje, juk sergi gal tik 1-2 dienas per metus, čia galima susitaikyti su bet kuo. Mažai man rūpėjo ir vidaus reikalai – juk neskambini į policiją kiekviena dieną, ar ne taip? Aš nežvejoju, nelabai man rūpėjo ir Aplinkos ministerijos reikalai, ir nebuvau patekęs į bėdą užsienyje – man tos ministerijos ir tie reikalai nebuvo aktualūs.
Keista, kai vieną dieną pagalvojau, kad yra reikalai, kuriuos mes tvarkome kiekvieną dieną, ir yra tokie, kurie mums aktualūs tik dukart gyvenime.
Aš nebegalėjau susitaikyti su tuo, matydamas kaip valstybės ekonomika ritasi žemyn ir skolų akmuo veržė jaunos valstybės kaklą, nebegalėjau.
Nors ir buvo skaudu matyti tai, bet paskutinį viltį sudaužė, kaip niekaip nesugebama patobulinti ir reformuoti šalies švietimo sistemos.
Jau nebesistebėjau niekuo valstybėje, nes vienos bėdos yra menkavertės palyginus su bėdomis ekonomikoje ir švietime, bei tuo, kaip jos žaloja žmonių gyvenimus. Vienas bėdas dar galima pataisyti, kitų – jau nebe.
Ką daryti su embrionais ar kas apmokės krūtų implantus po operacijų buvo menkaverčiai dalykai, vienadienės bėdos, kurios mažai lėmė mano gyvenimą. Gaila tik, kad tiek daug dėmesio buvo skirta embrionams, ir tiek mažai jėgų ir pastangų – pasirūpinti pagrindiniais dalykais, kurie reikalingi žmonėms ir jau gimusiems vaikams.
Tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje, aš suvokiau, supratau, kad nebereikia man nei tikėtis, nei dėti vilčių į iliuziją, kad vieną dieną kažkas Lietuvoje pasikeis.
Palikdamas valstybę, atsisveikindamas, aš nutariau palikti jums laišką – tiek savo draugams, tiek kaimynams, tiek politikams. Ypač jiems.
Galbūt jis atvers akis, kad kaip abėcėlė prasideda nuo A ir baigiasi Z, taip ir sėkmingos šalies kūrime, viskas prasideda nuo ekonomikos ir švietimo, ir baigiasi jau vėliau – laivų pirkimais. Ar manote atvirkščiai?
Gaila, kad per tiek metų neatsirado nei vieno lyderio, nei drąsaus politiko, kuris nebūtų išsigandęs imtis spręsti tas bėdas tose svarbiausiose sferose. Man teks ir toliau rūpintis vaikais tik jau kitoje šalyje, jums linkiu rūpintis tuo, kas jums yra svarbiausia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenate užsienyje? Norite pasidalyti savo mintimis apie gyvenimą ten? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt!