Sunkiai paaiškinamas, neatpasakojamas jausmas, lyg meilė žmonai ar vaikui, jausmas, kuriam apsakyti ir atpasakoti žmogaus protas dar nesukūrė žodžių, užgula širdį vos įsėdus į lėktuvą, kuris tuojau pat nugabens į Lietuvą.
Po neįprastai nuobodaus skrydžio, kuriame niekas nepageidavo išlipti anksčiau, niekas nedainavo ir net netriukšmavo, pasiekėm vis dar žalumu stebinančias Kauno apylinkes ir oro uostą. Su visais kitais gerai dresiruotais, cepelinų išsiilgusiais lietuviais nesiblaškydami atstovime eiles prie pasų kontrolės ir pilnų lauktuvių prigrūstų lagaminų. Ilgai lauktos atostogos Lietuvoje, piniginė pilna jau pakeistų, išleidimui paruoštų eurų ir prie durų laukiantis automobilis.
Šįkart viešint Lietuvoj labiausiai patiko išgražėjęs Vilnius, atnaujintas Kaunas, kaip visada triukšminga Palanga. Tiesa, patiko ir kiti Lietuvos miestai, patiko, nes pats ten nesilankiau, visa savaitė pašvęsta niekur neskubančiam ir nesikeičiančiam kaimui. Nors Lietuvoje nėra kaimų, nes dar neteko susitikti lietuvio iš kaimo, labiausiai šįkart nustebino būtent Lietuvos kaimas, kuris vis labiau panašėja į anglišką, galbūt vokišką, danišką kaimą ar tiesiog bet kurį Vakarų šalies kaimą.
Sunku atsistebėti gražiai išdažytais, papuoštais namais, išpuoselėtais gėlynais, sodais... Gražios tvoros ir niekad niekur neskubantys, bet visur suspėjantys, nuoširdūs kaimo žmonės. Grynas oras ir nusišypsoti verčiantys vis dar visuomet pasisveikinantys praeiviai. Ramybė ir tik smalsūs, gatvėje žaidžiantys vaikai, kurių čia taip pat yra, nepaiso lėtai lyg sulėtintam kine slenkančio laiko. Puikiausias pasaulio restoranas su šviežiausiomis daržovėmis, vaisiais ir lygių neturintis virtuvės šefas – mama.
Pats erdviausias kaimo „prekybos centras“, kuris nors ir labai mažas, talpina tik reikalingiausias prekės, lentynose saugo neaprėpiamas, tik atmintyje gyvenančias erdves ir laikus, kai pasaulis buvo dar visai mažas, vos nuo vieno kaimo galo iki kito, laikus, kai čia pat lygiai taip pat atrodančioje parduotuvėje su draugais po mokyklos pirkom kramtomą gumą, ledus...
Ieškodami ramių atostogų, grūdamės perpildytuose Turkijos, Kanarų salų viešbučiuose, ieškom ramybės brangiose Prancūzijos, Italijos kurortuose, vietose, kur neįmanoma rasti net laisvo staliuko, ramiai išgerti puodeliui kavos. Su tūkstančiais tokių pačių poilsio ieškotojų klaidžiojam po turistų perpildyta Romą, Lisaboną, Barseloną... Net vos grįžę į Lietuvą lyg traukiniai prasilenkiam su tėvais ir net neišsikrovę lagaminų lekiam toliau į triukšmingą Palangą, sostinę, laikinąją sostinę, lankom draugus, gimines... Ieškom ramios vietos, kai ji visai čia pat.
Gaila, bet pačiomis nuobodžiausiomis atostogomis turėjusi virsti savaitė baigėsi taip greit. Pasiilgsiu žalio parko, gaiva kvepiančių vasariškų vakarų, garsiai čirpiančių svirplių ir net triukšmingų ir šlapių žaibų. Deja, vėl žalias Kauno oro uostas, paskutiniai gurkšnis lietuviško oro, dirbtinė šypsena, slapta nuryta ašara ir be žodžių, stipriai tėvuko suspausta ranka. Ir vėl tas keistas jausmas lipant į lėktuvą, parskraidinsiantį lyg ir namo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.