Prieš beveik dešimtmetį man teko papulti į vaiko teisių darbuotojų akiratį. Galvodama, kad esu stipri, palūžau, o žmogus, kai yra silpnas ir bejėgis, paprasčiausiai tampa nereikalingas ir tą pragarą privalo iškęsti pats.
Vyro nepagarba, šiurkštus elgesys, tik labiau glumino. Tokiais atvejais Kėdainiu vaikų teisių darbuotojos puola padėti, kad sulauktų naudos. Juokinga, bet tai realybė. Su vaikais mane siejo gilus ryšys. Vietoje to, kad pasakytų protingą mintį, pasikalbėtų ir atvažiuotų viena specialistė, tebūnie dvi, visada atvažiuodavo trys ar keturios su savivaldybės automobiliu, kuriame dar vairuotojas... Jutau jų panieką. Nenoriu išsiplėsti, bet realybė tokia. Aš visada sakau, kad yra Teisėjas, kuris teisia. Išmušė šių neišmanėlių valanda.
Tik liūdna, kad tokia kaina. O apie senuosius socialinius darbuotojus reikia patylėti. Aš tik trumpai – praeitis geras dalykas, nes viskas joje lieka. Šiandien, aš jau močiutė, anyta. Esu mylinti ir mylima mama.
Tačiau patikėkite, tie randai vėl suskausta, kai įvyksta tokie dalykai. Niekas neprikels to kūdikėlio, bet atsakomybė turi būti. Na, čia jau plačiai paviešintas tragedijos faktas, o kiek yra nuslepiama. Niekada niekam nelinkėjau blogo, bet manau, kad vaikų teisių darbuotojos irgi turi prisiimti atsakomybę.
Aš su Jumis mintimis ir malda. Jei tylėsime, karuselė suksis toliau... Rašau kraujuojančia širdimi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!