aA
Žodis „emigracija“ lietuvos spaudoje linksniuojamas ypač dažnai. Žurnalistai su kaupu atseikėja įvairiausios statistikos, tyrimų, nuomonių, sėkmingų ir nelabai emigrantų patirčių. Nemažiau iškalbinga šia tema ir mūsų visuomenė. Skaitau šių laikų folklorą, o ten vis tas pats – labai lietuviškas burnojimas ir plūdimasis.
Emigrantė: mūsų duona nėra nei lengvesnė, nei skanesnė
© Shutterstock nuotr.

Kiekvieno emigranto istorija skirtinga. Skiriasi priežastys ir patirtys. Mano istoriją puikiai apibūdina priežodis: nuo meškos ant vilko. Bet išmokau ir supratau daug. Dabar kantriai dėliojuosi gyvenimą, po truputį, stengdamasi įvertinti visas smulkmenas.

Emigracija ne dėl bado

Nedėstysiu apie orų gyvenimą, kurio Lietuvoje neįmanoma susikurti. Viskas įmanoma. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet įmanoma. „Jei neturi pažinčių...“, – komentuosite. Taip, jei neturi pažinčių – užduotis sunkesnė, tačiau lygiai taip pat užsienyje. Jei neturi pažįstamų, kas priglaus pirmomis dienomis ir kas pagelbės su pirmu laikinu darbeliu - įsitvirtinti sunkiau, tačiau nėra neįmanoma.

Lietuvoje nebadavau. Darbą turėjau. Atlyginimą gaudavau. Pragyvendavau. Ačiū Dievui, darbus turi ir mano tėvai. Į užsienį važiavau ne dėl to, kad badas žvelgė į akis. Išvažiavau, nes pavargau nuo kalbų apie tuoj tuoj sprogstančią krizės bombą, pavargau nuo nelaimingų ir piktų veidų, nuo chroniško visuotinio nuovargio. Išvažiavau pailsėti. Be pažinčių. Pusmečiui. Paskui dar vienam. Ir dar...Ir likau.

Diplomų turėtojų savivertė

Važiuodama į šiltus kraštus su 6 mėn. darbo kontraktu šventai tikėjau, kad po pusmečio grįšiu ir vėl griebsiuosi karjeros. Juk diplomų turėjimas tiesiog įpareigoja „karjerą daryti“. Nesvarbu, kad visi diplomų turi, ir ne po vieną. Ir visi diplomų turėtojai, kaip ir aš, mano, kad dirbti nepurviną, patogų ir bent jau gerai (ne puikiai) apmokamą darbą yra diplomo turėtojo privilegija.

Visi diplomų turėtojai skundžiasi, kad dirbti labai nori, bet Lietuvoje negali. Tie patys diplomų turėtojai labai sėkmingai praleidžia pro ausis ir akis faktą, kad diplomų turėtojų Lietuvoje yra gerokai per daug. Ignoruojame ir tai, kad brangūs, labai brangūs kai kurių aukštųjų mokyklų diplomai išdalinami keliems šimtams absolventų kasmet, toli gražu nėra užtarnauti sąžiningu mokymusi. Nagi, iš tikrųjų - nejaugi tikrai manote, kad tas nenusirašė, o anas nenusipirko baigiamojo rašto darbo? O juk popierėlius gauname vienodus? Bet ne apie tai dabar. Svarbiausia tai, kad diplomų turėtojų savivertės suvokimas ir savigarba dažnai neleidžia imtis bet kokio padavėjos darbo, nes diplomo turėjimas įpareigoja.

Tuo tarpu užsienyje, kur diplomai niekam neįdomūs, dirbame bet ką ir jaučiamės laimingi, nes gauname atlygį ir išgalime išsilaikyti. Nes juk užsienyje bet kokį darbą dirbti negėda. Užsienyje neatsidursi situacijoje kuomet reikės rausti iš gėdos priimant užsakymą iš dvejetukininkės kurso draugės, atėjusios į restoraną verslo pietų. Vargu, ar užsienyje teks plauti prabangų klasės pastumdėlio automobilį. O ir kaimynės neplaks liežuviais ir mamai nervų negadins, kad neva ji tokius pinigus mokslams išleidusi, o dabar va, su aukštojo diplomu ir grindis šluoja. Tokių situacijų galimybė užsienyje mažėja, todėl ir negėda, todėl nebaisu.

Gyvenimo stilius pagal aplinką

Jau matau pasipylusių komentarų virtinę: „dirbčiau ir Lietuvoje bet kokį darbą, bet atlyginimo neužtenka pragyventi“ ir pan. Ir negaliu labai ginčytis, nes neturiu skaičiukų, statistikos. Nežinau, kas kiek uždirba ir kas kiek išleidžia, žinau tik tiek, kad dirbant užsienyje „oraus“ gyvenimo lygio kartelė automatiškai nusileidžia kur kas žemiau nei gyvenant savoje šalyje.

Jeigu Lietuvoje nuomotame bute glaudžiamės dviese, na, tryse, tai užsienyje nesibodime sutalpinti dviaukščių lovų mažučiame kambarėlyje, kad galėtumete sutaupyti nuomai ir daugiau pinigėlių atsidėti. Jeigu Lietuvoje jautiesi „oriai“ tik vairuodamas daugiausiai 5-erių metų senumo automobilį, tai užsienyje, reikalui esant, mini dviratį ir džiaugiesi, kad netenka papildomai išleisti degalams.

Jeigu Lietuvoje jauti kažkokį keistą, dažnai nesuvokiamą, nepasitikėjimą vilkėdamas paprastus džinsus ir nutampytus, gerokai pablukusius marškinėlius, tai užsienyje tau nė motais. Nors drabužiai, regis, kone bet kur pasaulyje yra pigesni nei Lietuvoje. Bet ir tokio pustymosi, plunksnų kedenimo poreikis mažesnis.

Galiausiai laisvalaikio praleidimo būdas Lietuvoje ir užsienyje pasikeičia is esmės, jau vien dėl aplinkos. Lietuvoje – krūvos giminių, draugų ir pažįstamų. Su visais norisi kavos išgerti, į kiną, teatrą, koncertą nueiti. Atšvęsti gimtadienius, apipilti dovanomis per šventes...Daugybė išlaidų dingsta gyvenant užsienyje – draugų mažiau, laisvadienių ne retai taip pat.

Žinoma, kiekvienas savaip leidžia laisvalaikį ir sunkiai uždirbtus pinigus, tačiau esu tikra, kad pirmuosius metus svetimoj šalyje pramogos ne tokios gausios, ne tokios dažnos ir greičiausiai gana pigiai atsieinančios. Reikalai kiek pasikeičia po to, kai nustojame būti emigrantais ir norime tapti pilnaverčiais tos šalies piliečiais.

Po adaptacijos – pamirštos bėdos

Laikas bėga. Tu dirbi, uždirbi, išleidi, draugų ratas plečiasi, poreikiai - taip pat. Jeigu sekasi darbai - gal gauni didesnį atlyginimą ar geresnes pareigas. Po truputį imi mąstyti, kad jau reikia įsitvirtinti šalyje, kurioje gyveni. Jau nori gyventi, o ne vien tik uždarbiauti. O kas tada?

Tuomet prasideda tos pačios, seniai pamirštos problemos ir galvos skausmai kamavę Lietuvoje. Norisi erdvesnio, gražesnio būsto. Nuosavo, ne nuomojamo. Norisi geresnio automobilio. Neblogai būtų, kad atlyginimą pakeltų, nes kiek jau galima. Mamą ir kitus, ašarų pakalnėje likusius, norisi aplankyti ne kartą, o bent du per metus. Juk norisi ir atostogų nuskristi - gal ne į Lietuvą, gal kur nors, kur veidai linksmesni ir klimatas šiltesnis. Norisi daug ir vis daugiau ir daugiau.

Ir štai tada jau niekas nerašo komentarų apie tai, kad badas išvijo. Nes iš tiesų išvažiavom, nes rodėsi, kad gyvenimas kažkur geresnis, ir jis geresnis – kol adaptacijos laikotarpis praeina. Veliau viskas daugmaž taip pat – norai, nesutampantys su galimybėmis. Bet taip jau sudėliota pasaulio tvarka. Dėl norų tenka dirbti – ilgai ir sunkiai. O kur – Lietuvoje šalia artimųjų ar užsienyje mėginant tapti vienu iš jų – kiekvieno asmeninis reikalas.

Emigranto duona nėra nei lengvesnė, nei skanesnė. Pražioje, kelerius metus naujo gyvenimo iliuzija užburia ir įtraukia, kol ne topteli galiausiai, jog jautiesi vertas daugiau. Ir vardan to geresnio, vardan to „oraus“ gyvenimo emigracijoje dirbti tenka dar daugiau ir dar sunkiau. Nes šalia visų sunkumų, su kuriais susiduria Lietuvoje dirbantis lietuvis, tau dar tenka periodiškai ir pačiose įvairiausiose situacijose įrodinėti, kad nors ir svetimtautis, bet esi ne ką prastesnis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Viešuoju transportu pavažiavęs konstatavo: sovietinių laikų nesiilgiu, bet vienas dalykas buvo geriau (60)

Akcenduodami darnaus judumo ir tvarumo idėjas, visi miestai kviečia dažniau naudotis viešuoju...

Persikraustė gyventi į mylimo vyro miestą ir dabar lieja ašaras: po šito viskas pakibo ant plauko (27)

Atvejis, kai moteris seka paskui mylimą vyrą gyventi į kitą miestą, ne toks ir retas. Bent jau...

Lietuvio nuotykiai Europoje: „fanaras“ po akim išgąsdino aplinkinius – vieni šokinėjo aplink, kiti net kvietė į vaišes (6)

Viskam savas laikas. Laikas atostogauti, skiepytis, švęsti, dirbti ir net į akį gauti. Nutaikiau...

Karštą vasaros romaną ir bučinius prie ežero prisimena net ištekėjusi už kito: visi turime tą vienintelį žmogų (16)

Ir visgi jaunystės meilė pati saldžiausia ir įsimintiniausia. Vasarą man tie prisiminimai dar...

Išgirdus, ką pažįstama kalba prie mano vaikino, pasidarė bloga: taip elgdamosis atrodot kaip mazgotės (59)

Kartais pasakymas, kad, sustok, pasauli, noriu išlipti, įgauna kita prasmę. Kartais tam tikras...

Top naujienos

Istoriniame Latvijos mieste atrado kardinaliai pasikeitusį kvartalą: vakarais čia plūsta jaunimas, o būsto kainos jau kaip Rygoje (13)

Kuržemės centre, Latvijoje , yra vieta, kurią istorijos, gamtos ir gastronomijos mėgėjai vertina...

Vytautė Merkytė | D+

Apokalipsė, kuri neatėjo: įtikėję, kad ateities nėra, sektos nariai atsisakė dirbti ir naujas aukas verbavo per seksą

Michaelo Youngo vaikystė buvo neįprasta: berniukas uoliausiai iš savo brolių ir seserų apsiėmė...

Pažintis su keturiais nelegalais Dieveniškėse: niekur neskubėdami paprašė išvirti kavos (490)

Lietuvos pasienyje, Šalčininkų rajono Dieveniškių kaimelyje, kur būriai žmonių protestuoja...

Atostogos gali būti kitokios, nei tikitės: Kroatija ir Juodkalnija dėl koronaviruso ribos pramogas (21)

Lietuvių pamėgtos atostogų šalys Adrijos jūros pakrantėje – Kroatija ir Juodkalnija...

Griškonis irklavimo finale neprilygo galingiems varžovams – liko toli nuo medalių (1)

Jūros miško keliu pavadintame Tokijo olimpiniame irklavimo kanale vienintelis iš lietuvių likęs...

Gyventojai tūžta ant būsto administratoriaus: po brangaus remonto laiptai atrodo kaip po karo, bet pavojaus niekas netvarko (78)

Vilniuje, Karoliniškėse, esančio daugiabučio gyventojų kantrybė trūko – laiptų remontą...

11 metrų baudinių seriją pralaimėjusi „Sūduva“ baigė savo žygį Europoje „Kauno Žalgiris“ finišavo beviltiškai, krito ir „Panevėžys“ (69)

Lietuvos futbolo klubams ketvirtadienio vakaras buvo kaip niekad įtemptas – net trys A lygos...

„Socialdarbiečiai“ keičia pavadinimą – tampa Lietuvos regionų partija (114)

Opozicinė Lietuvos socialdemokratų darbo partija ketvirtadienį Kernavėje vykusiame neeliniame...

Tankiau lankysis lietus

Orų pobūdis Lietuvoje keičiasi. Virš Šiaurės Europos išplitus žemo atmosferos slėgio laukui...

Penktadienį Tokijuje – pirmojo lietuvių medalio laukimas, Gudžiaus metimai ir motyvuoti plaukikai kas, kur, kada (18)

Penktadienį, liepos 30-ąją, Tokijo olimpinėse žaidynėse varžysis 10 Lietuvos sportininkų –...