Dauguma užsieniuose dirbančių lietuvaičių vasarą savo trumpas atostogas praleidžia tėvynėje. Sava aplinka, kalba, maistas ir išsiilgę namiškiai dažniausiai nugali tolimų kraštų egzotiką.
© DELFI / Adomas Pivoriūnas

Prie tokių, išsiilgusių saviškių, šį kartą priskyriau ir save, birželio pabaigoje viešėdamas tėvų ir protėvių žemėje. Turbūt kokius septynerius metus nemačiau Vilniaus, todėl pirmoji mano maršruto stotelė, jeigu taip būtų galima ją pavadinti, išlipus iš lėktuvo, buvo mūsų sostinė. Kiek teko skraidyti lėktuvais, jie visada tiek pirmyn, tiek atgal būdavo pilni. Ne išimtis ir šį kartą. Tačiau nustebau, kad bene pusė lėktuvo keleivių buvo... anglai. Jie skrido šeimomis ir su draugais, net lėktuve susitiko senus savo pažįstamus. To prieš septynerius metus negalėjau net susapnuoti. Supratau, kad anglai mus jau atrado. Prieš keturiolika metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, jie nežinojo kas ir kur ta Lietuva…

Na, o Vilnius šį kartą paliko dvejopą įspūdį. Pradedant pilnomis įvairių šalių užsienio turistų gatvėmis ir baigiant nakvyne pirmą kartą gyvenime girdėtame ir, mano nelaimei, išbandytame ekonominės klasės vienviečiame kambaryje (taip buvo pavadinta viešbučio užsakymo lape). Kad Vilnius atviras visiems, jau įsitikinau per pirmąsias dešimt minučių, vos tik išėjęs iš oro uosto. Per tą trumpą laiką pamačiau ne vieną „juoduką“, kuris sėdo į lietuviškais valstybiniais numeriais pažymėtą automobilį ir nuvažiavo savais keliais. Pamačiau ir ne vieną azijietiškos išvaizdos turistą, o gal studentą, išgirdau įvairiomis kalbomis, net ir žemaitiškai kalbančius žmones. Atrodė, kad čia suvažiavo pusė pasaulio.

Tačiau gerokai nustebino jau minėtas ekonominės klasės viešbučio kambarys. Toks kambario pavadinimas man užsakant jį internetu ir sumokant vos 14 eurų už nakvynę nesukėlė jokio įtarimo. Tačiau atvykus į Vilnių ir paskambinus nurodytu viešbučio numeriu paaiškėjo, kad tai bus visai ne kambarys, o... kapsulė. Nesupratau, ką tai reiškia, kol nepamačiau savo akimis. Gavęs ilgą instrukciją žinute, kaip patekti į viešbutį ir kur bus paslėpti raktai nuo kapsulės (viešbutyje nėra registratūros), vargais negalais nusigavau iki reikiamos vietos. Bet tai dar nebuvo mano klaidžiojimų pabaiga. Naiviai vis dairiausi kokio nors mažo kambariuko (o ir tokių ten buvo), bet savo numerio, pažymėto ant raktų, ilgai neradau. Galų gale netyčia pamačiau tą numerį, bet nesuvokiau, kaip ten patekti, nes tai nebuvo kambario durys. Tai buvo labiau panašu į dideles urnas, kuriose galėtų tilpti mirusieji. Tos urnos sustatytos viena ant kitos, ir šalia viena kitos dviem aukštais. Atsargiai atsirakinau duris, gal tiksliau, dureles, o ten – vos telpantis čiužinys ir paklota patalynė. Supratau, kad tai vadinama kapsule, matyt, nusižiūrėta iš kosmonautikos. Tik ji medinė, gal „fanerinė“, nes grindys, lubos ir sienos grubiai sukaltos iš tos pačios plonos medžiagos. Pro nedidelę apvalią grotuotą angą, turbūt orui patekti, mačiau, kad apačioje dega šviesa, vadinasi, kaimynystėje kažkas ilsisi.

Ropomis užsiropščiau į tą kapsulę ir bandžiau įsivaizduoti kaip jaustųsi klaustrofobas (žmogus, bijantis uždarų patalpų). Laimei, man tokios baimės nekilo. Tik visą naktį bijojau pajudėti, kad netyčia neįspirčiau į kaimyno sieną... Na, o ryte nedidukėje, bet tvarkingoje virtuvėje mane pasitiko, matyt, nuolatinis viešbučio gyventojas – tarakonas. Tik su juo nesiruošiau dalintis pusryčių…

Beje, tą naktį visai neskubėjau miegoti. Nė kiek netraukė lįsti į kapsulę - urną. Be to, norėjau valgyti, todėl išpėdinau į miesto centrą. Nuo centro iki viešbučio vos 20 minučių kelio, bet sostinės taksistai užsiprašė dešimties eurų, todėl nusprendžiau juos geriau pravalgyti. Neskaičiavau, kiek restoranų ir kavinių teko praeiti, bet visos po vidurnakčio buvo uždarytos arba užsidarinėjo. Tuomet nejučiomis pagalvojau, ką darytų eilinis miesto nepažįstantis užsienietis? Kaip jau minėjau, sostinėje buvau senokai, todėl pradėjau mąstyti kur rasti vietą, kad galėčiau ko nors užkąsti. Netrukus netoli Gedimino prospekto pastebėjau vyruką, valgantį „McDonald's“ keptas bulvytes. Mandagiai jo pasiteiravau, kur jas pirko, o šis leptelėjo tai, ko visai nesitikėjau. Žmogelis tiesiai šviesiai išrėžė, kad jas išsitraukė iš... šiukšlinės, šalia kurios ir stovėjo. Tuo metu man net noras valgyti praėjo. Paskui mudu dar padiskutavome apie gyvenimą ir politiką. Pasirodo, kad sutiktas pašnekovas yra benamis, grįžęs iš įkalinimo įstaigos ir vis dar neprarandantis vilties išvykti gyventi ir dirbti į užsienį…

Vilnius man visada buvo gražus. Visais metų laikais. Matau, kad šiandien jis dar gražesnis, tiesa, tik pačiame centre. Nuo sunkios metų naštos mano ir visų turistų nelaimei, miestas pradėjo trupėti, su savo įspūdingos architektūros namais ir kreivomis, atsilupusiomis šaligatvių plytelėmis. Matosi, kad trupa viskas aplinkui, ne tik garsusis Gedimino kalnas. Vos nuėjus kelis šimtus metrų nuo Gedimino prospekto, akis užkliūva už netvarkingos kelio ir šaligatvių dangos, ant namų balkonų (tiksliau po jais) uždėtais žaliais tinklais, lyg bulvių maišais, kurie sulaiko nuo balkonų krentantį tinką. Tada užplūsta keisti jausmai, nuojauta, kad ne tik mūsų sostinė, bet ir visa Lietuva dar neatsigavo po beveik 30 nepriklausomybės metų. Ne tik, kad neatsigavo, bet per tuos metus dar labiau paseno ir sudūlėjo. Ir tuomet galvoje nejučiomis šmėsteli mintis: kokia tu esi vargšė, mano brangi Lietuvėle…

Bendrą šalies įvaizdį važiuojant autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą galima bent jau iš dalies susidaryti ir iš pakelėse daugybę metų stovinčių aptrupėjusių, išblukusių reklaminių iškabų. Taip pat iš netvarkingų, apleistų didžiulių žemės sklypų, kuriuose apiblukusiomis raidėmis ant neišvaizdžių lentelių vis dar skelbiama apie tai, kad žemė parduodama. O kelyje KlaipėdaPalanga nepasikeitė ne tik senoji kelio danga, bet ir įpročiai, nes mačiau, kad vis dar pasislėpusi už kampo savo žymėtame automobilyje aukų tykojo policija…

Tik didžiausias Lietuvos kurortas vertas pagyros. Čia tikrai tvarkomasi iš širdies. Dar metai, kiti ir tikriausiai Palangos nebus įmanoma atpažinti. Vien ko vertas didžiulis pagrindinės sankryžos rekonstrukcijos projektas. Žinau, kad kai kurie gyventojai ir vairuotojai bamba dėl sunkesnio pravažiavimo, bet tas remontas netruks amžinai, o ir ta remontuojamo kelio atkarpa nėra tokia ilga. Tik jau dabar aišku, kad ji bus be galo svarbi tiek gyventojams, tiek kurorto svečiams. Be to, atstatyta dalis Kurhauzo, vila „Anapilis“, koncertų salė, statomas baseinas…

Vos už 12 kilometrų esanti Kretinga, kurioje nemažai turistų, stengiasi neatsilikti ir taip pat pamažu tvarkosi bei keičia savo išvaizdą. Tik čia viskas vyksta kelis kartus lėčiau. Gyventojai jau šimtmečio statybomis praminė rekonstruojamą pagrindinę miesto sankryžą. Bet kažkada tai irgi bus į naudą visiems. Žmonės džiaugiasi, kad pagaliau planuojama rekonstruoti ir pagrindinę miesto arteriją – Vilniaus gatvę. Tai lyg miesto veidas, atsiremiantis į seniausią Žemaitijoje išlikusią bažnyčią ir miesto centrą. Tik kai pagrindinėje miesto aikštėje pamačiau sužėlusius aukštus žolynus, nesupratau, ar „komunalinis“ neturi žmonių, kurie galėtų apravėti pikžoles, ar visa tai daroma tyčia. Bet priėjęs arčiau atpažinau gražias ilgastiebes puošmenas, kuriomis žavisi Anglijos parkų gyventojai. Nežinau, kaip vadinasi tie žolynai, bet supratau, kad kretingiškiai persistengė. Jų negalima sėti ar sodinti daug ir arti vieni kitų, nes tada bendras vaizdas išeina nekoks. Atrodo, kad užaugo ilgos piktžolės. O jos iš tikrųjų gali papuošti miestą, tik reikia protingai susodinti. Tie augalai sodinami retai, aplink juos būtinai turi žaliuoti ir žydėti žemaūgiai želdiniai. Tiesiog iš jų daroma graži kompozicija. O čia jie susodinti lyg kokia pieva ir atrodo, kad miestas užžėlė piktžolėmis.

Išgirdau iš vietinių, kad niekas nesikeičia bene nuo praėjusios vasaros, nors toks komunalininkų grožis nepatinka turbūt nė vienam kretingiškiui.

Žmonės nuo seno turi tokią patarlę, kuri sako, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Šiuo atveju tas miško vidurys buvo ta pati mano Kretinga, kurioje daugybė senų, apleistų, visai baigiančių nugriūti pastatų. Matyt, visi jie turi savo šeimininkus, bet tie šeimininkai neturi vieno dalyko – pinigų. Arba gal laukia geresnių laikų. Kas tie geresni laikai, aš nežinau, turbūt nežino ir jie. Tik akis bado baisus vaizdas, kurio nedrįsčiau parodyti nė vienam užsienio turistui. Senieji kretingiškiai sako, jog tai dėl to, kad visi emigravo. Šioje vietoje nejaukiai pasijuntu ir aš. Taip, emigracija – Lietuvos rykštė, liga, kuri apsėda vis jaunesnius gyventojus.

Žmonės išvažiuoja dėl didesnio atlyginimo, tikėdamiesi sugrįžę suremontuoti savo ir savo tėvų namus. Bet kartais likimas ima ir iškrečia piktą pokštą, po kurio nei tie žmonės grįžta, nei namai „atsistato“. O taip norėtųsi kitą kartą sugrįžti į naują Lietuvą, kurioje viskas švytėtų ir žydėtų, kad neliktų nė pėdsako senosios praeities. Tik, ko gero, tai šiame gyvenime dar greitai neįvyks.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Klanas darbe – pleištas stipriajam (II dalis) (5)

Norėčiau atskirti du dalykus – stambiuosius finansinius klanus ir nedidukus klaniukus įvairaus...

Pasaulio čempionato metu užkliuvo transliacijos rėmėjas: kodėl aš tai turiu matyti? (36)

Baigėsi Pasaulio futbolo čempionatas, ne už kalnų lengvosios atletikos čempionatas, kurį...

Nenoriu įžeisti, bet to bijo tik dvejetukininkais buvę tėvai (57)

Perskaičiau straipsnį ir komentarus apie mokslo metų ankstinimą. Šiaip buvau neutrali šio...

Pasibjaurėjo jaunuolių elgesiu viešajame transporte (43)

Nuotykiai autobusuose turbūt kiekvienam keleiviui kasdienis reiškinys – dažnai tenka matyti...

Kaimynės patirtis atbaidė mintį nuomoti: netikėčiau, jei pats nematyčiau (55)

Matau kaimynės pavyzdį, kad dažniausiai viską suš****tys nuomininkai – tai jaunos...

Top naujienos

Visą šalį sukrėtė valdininkų abejingumas sergančiai mergaitei: Pijos atvejis atvėrė valstybės žaizdą (45)

Po prieš beveik tris mėnesius įvykusios avarijos Pija ilgą laiką buvo komoje. 13 metų mergaitė...

Aušra Kilkuvienė atsikratė jau 35 kilogramų: su jais kartu nukrito įtampa, nervai ir nuoskaudos (31)

Iš TV ekranų dingusi Aušra Kilkuvienė šiuo metu džiaugiasi atrasta fizine ir dvasine ramybe....

Priėmė sprendimus dėl „Naisių vasaros“, bet karas dar nesibaigė nuolat pildoma (413)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) antradienį posėdyje pritarė „Naisių vasaros“ serialą...

Liūčių nuplautai Lietuvai vasara rengia staigmenų – ir baigsis ji netradiciškai (34)

Anksti prasidėjusi vasara dar nesitrauks, tačiau ji bus permaininga: teks ne tik braukti prakaitą,...

Pragaro naktis Vilniuje: moteris patyrė siaubingas kančias ir pažeminimą (28)

Antradienio naktis moteriai tapo tikru košmaru. Ji pareigūnams pasakojo, kad buvęs sugyventinis ją...

„Postimees“: Putiną skraidinęs lėktuvas pažeidė Estijos oro erdvę Estija įteikė notą (168)

Du Rusijos lėktuvai pirmadienį apie vidurdienį pažeidė Estijos oro erdvę, o viename iš jų...

Prie kolegės LAT seksualiai priekabiavusiam profesoriui pavyko išvengti bausmės teismas bandė nuslėpti tarnautojo tapatybę (58)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ( LAT ) darbuotojas Skirmantas Jankauskas seksualiai priekabiavo...

Užkalnis: kepdami mėsą lauke mes švenčiame laisvę (157)

Kai prieš tris dešimtmečius atkūrinėjome laisvę, turėjome gerą supratimą, kaip mes gyvensime,...

Didėjančios algos verslo nepakirto: gerėja visi rodikliai (62)

Mažiau turto areštų , mažiau bankrotų. Nors dėl valdžios sprendimų ir įtampos darbo rinkoje...

Trumpo pasisakymas su Putinu pribloškė net jo sąjungininkus: tai tragiška klaida papildyta (761)

Pirmadienį, stovėdamas šalia Vladimiro Putino, JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsisakė...