Tačiau ar tikrai viskas taip blogai? Gal vis dėlto reiktų pažvelgti į nors dar ir tamsią, tačiau po truputį šviesėjančiąją pusę? Toji šviesa dar silpna, tačiau toje šviesoje jau galime įžvelgti trispalvę. O pažvelgę atidžiau jau galima pamatyti ir žmones vis dažniau tariančius „Lietuva“ su tam tikru pasididžiavimu bei meile.
Neseniai Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė žurnalui „Valstybė“ teigė, jog lietuvių tautinė savimonė atgimta iš naujo, ir štai, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose esantys lietuviai prisipažino iki išvažiuodami iš Lietuvos niekada nešventę Vasario 16-osios, o štai pabuvoję kitoje pusėje Atlanto, staiga pradėję švęsti šią dieną dar labiau nei amerikiečiai liepos 4-ąją.
Žinoma, dalis filosofų bei politikų šį „emigrantiškąjį“ patriotizmą vertina neigiamai - kaip apsimetinėjimą, tačiau statistika rodo kitaip - pastebėtos tendencijos reemigruoti, tad savo krašto ilgesys vis dėlto suformuoja tam tikrus tautinius prioritetus, kurie priverčia žmogų pasižiūrėti į savo tėvynę.
Viename iš internetinių portalų žmogus, save vadinantis emigracijos specialistu-ekspertu, teigė, jog žmonės elementariai užsidirbo pinigų, tad kaip tik todėl patraukė namo. Deja, jis klysta. Galbūt tam tikra dalis žmonių reemigruoja būtent dėl to, tačiau tikrai ne visi.
Neseniai teko kalbėtis su ilgaamžiu emigrantu T.J. Paklausus, koks buvo pagrindinis motyvas, patraukęs grįžti į savo gimtąjį kraštą, T.J. atsakė, jog tai buvo ilgesys: „Žmogus gali dirbti, užsidirbti, gyventi kitokį gyvenimą vakaruose, tačiau ilgainiui supranti, jog nuo savęs nepabėgsi ir galop ilgesys tave pražudys. Tuomet nusprendi, kad jau gana ir važiuoji namo“. Taip pat vertėtų paminėti, jog T.J emigracijoje pragyveno 23 metus. Tad belieka tik konstatuoti seną tiesą, jog tikroji laimė ne piniguose, o namuose.
O visiems skeptikams, kurie mano, jog emigrantai - tai tik ekonominiai pabėgėliai, norėčiau pasiūlyti apsilankyti Londono lietuvių bendruomenėse bei studentų namuose, kur žmonės ne tik kalba apie Lietuvą, bet ir siekia, kad lietuviškos tradicijos neišnyktų. Ir nepaisant didelio išvažiuojančio jaunimo skaičiaus, galiu drąsiai teigti, jog šis jaunimas važiuoja ne turtų parsivežti, o žinių. Žinių, kurias jie galės pritaikyti kurdami ateities Lietuvą.
Tad mieli pesimistai bei amžinai besiskundžiantieji, emigracija vis dėlto nėra vien tik blogis. Ji moko mylėti bei prisiminti savo kraštą. Bene kievienas žino posakį, jog tik netekęs supranti, ką turėjai. Tad pabaigai norėčiau palinkėti tiek pesimistams, tiek kovojantiems su emigracija toliau puoselėti lietuviškąsias tradicijas visais įmanomais būdais. O tie, kurie išvyko, vis tiek galop supras, ką žmogui reiškia tėvynė ir grįš į tikruosius savo namus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!