Ne vienas iš draugų ir giminių, išgirdęs apie mano ketinimą išvykti į Vokietiją ir ten padirbėti, pirštą ties smilkiniu pasukiojo. Tačiau žemaitiškas užsispyrimas nugalėjo ir sutaręs su įstaigos vadovu ir gavęs tris mėnesius nemokamų atostogų (už ką esu labai dėkingas) balandžio viduryje sėdau į automobilį ir leidausi Berlyno link.
Kadangi Vokietija, mano vertinimu, yra didelė valstybė ilgai galvojau, kokį miestą darbui pasirinkti. Esminiai kriterijai pasirenkant Berlyną buvo atstumas iki Vilniaus (1000 km.), bei tiesioginio skrydžio lėktuvu galimybė. Šiandien, praėjus trims mėnesiams, galvoju, kad tai nebuvo idealus pasirinkimas dėl šių pagrindinių priežasčių:
1. Žmonės buvusioje rytų Vokietijoje uždirba mažiau nei buvusioje vakarų Vokietijoje;
2. Didelis imigrantų antplūdis daro neigiamą įtaką dideliam darbo užmokesčiui. Pavyzdžiui, iki Vokietijos kaimynės Lenkija tėra 100 km. Tad nemažai lenkų gali dirbti ir dirba Vokietijoje, o gyvena Lenkijoje.
Kita vertus, didelė užsieniečių koncentracija daro įtaką pačių vietinių gyventojų vokiečių elgesiui ir požiūriui į imigrantus. Vokietis, būdamas pragmatikas, į užsienietį žiūri kaip į asmenį, kuris mokėdamas mokesčius uždirba jam ir jo artimiesiems pensiją, kitais žodžiais tariant, palaiko visą socialinės sistemos egzistenciją. Europos Sąjungoje garantuojamas laisvas darbo jėgos judėjimas Lietuvoje pasireiškia gyventojų mažėjimu dėl emigracijos, o Vokietijoje mažą gimstamumą kompensuoja imigrantai. Ir kaip jau dirbant vienas kolega minėjo, jei anksčiau vaikų darželiai buvo pustuščiai, tai dabar juose pilna vaikų ir visai nesvarbu kokios jie tautybės...
Būstas
Kiekvieno atvykusiojo į svečią šalį rūpestis yra gyvenamoji vieta. Su gyvenamąja vieta yra susiję daug dalykų, apie kuriuos iš karto net nepagalvotum, pavyzdžiui, mokesčių dydis. Dar būdamas Lietuvoje peržiūrėjau gyvenamojo būsto pasiūlos skelbimus. Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, didžioji dauguma gyventojų visą gyvenimą nuomojasi būstą, o ne turi nuosavą. Daugumoje atvejų butas ar namas paprastai yra išnuomojamas tuščias, o nutraukus nuomos sutartį turi būti perduodamas toks, koks buvo nuomos pradžioje – tuščias.
Taigi, man šis variantas nelabai tiko, nes ilgalaikės nuomos sutarties pasirašyti neplanavau, o ir sukti galvą, kur įsigyti, o paskui išvežti baldus, neturėjau noro. Tad rinkausi taupųjį variantą „ant kambario“ (vok. WG arba Wohngemeinschaft). Namo savininkas pasitaikė labai supratingas, nereikalavo skolų istorijos (vok. SCHUFA) ir pastarųjų trijų mėnesių algalapių.
Namas stovėjo ne Berlyno, o Brandenburgo žemėje, jame buvo du butai. Mano kambarys buvo trijų kambarių bute. Nuoma 300 EUR/mėn. (į nuomą įskaičiuota: vanduo, elektra, šildymas, šiukšlių išvežimas, automobilio parkavimo vieta). Nuo gyvenamos vietos iki Berlyno centro 30 km., o iki darbo – 16 km. Virtuvę ir tualeto kambarį turėjau dalintis su bute gyvenančiais vokiečiu ir makedoniečiu. Interneto įvado name, deja, nebuvo. O apie mobilųjį internetą geriau net ir nekalbėti, nes ryšys buvo ir silpnas, ir tuo pačiu nestabilus.
Lietuva mobiliojo ryšio klausimu daug pranašesnė už Vokietiją ir tai pripažinta: kai darbe paklaustas pasakiau, kad esu iš Lietuvos, kolegos atsakymas sukėlė didžiavimąsi savo Tėvyne (bent šiuo aspektu): Lietuvoje greičiausias internetas. Kartais pagalvoju, kad Lietuvoje tokie geri rodikliai pasiekiami didinant ribojamą telekomunikacijų bokštuose esančių siųstuvų galią, bet tai jau Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencija. Svarbu, kad tai nekenktų žmonių sveikatai ir neprisidėtų prie vėžinių susirgimų didėjimo.
Pasirašęs būsto nuomos sutartį suskubau užregistruoti gyvenamąją vietą. Šioje vietoje, manau, tikslinga paminėti, kad Vokietija nuėjo kitu keliu nei Lietuva ir pas juos valstybinės institucijos su gyventojais susisiekia ne per elektroninius valdžios vartus, o paštu (net ne elektroniniu paštu, o būtent paprastais popieriniais laiškais). Lietuvoje situacija šiuo klausimu yra, mano vertinimu, daug pažangesnė ir už elektroninės bankininkystės panaudojimą asmens identifikavimui elektroniniuose valdžios vartuose, Lietuvai rašau pliusą.
Tam, kad gyventoją pasiektų laiškai, nepakanka turėti raktą nuo buto, reikia užsitikrinti, kad pavardė atsidurtų ant pašto dėžės, kitaip laiškai nebus įmetami į pašto dėžę.
Darbas
Apie tai, kokį darbą galėčiau gauti Vokietijoje, atvykęs į ją pirmą dieną, galvojau seniai. Tikimybę gauti labai gerai apmokamą darbą, ypač jei jis protinis, atmečiau kaip mažai tikėtiną. Mano logika buvo gan paprasta: pradedu dirbti darbą, kurį galėčiau gauti per minimaliai trumpą laiką, o tada jau atmerkiu akis ir nepraleidžiu pasitaikiusių progų. Viena iš paklausiausių, kad ir ne itin gerai apmokama, Vokietijoje yra vairuotojo profesija.
Kadangi prieš dvidešimt metų buvau išsilaikęs sunkvežimio vairuotojo teises, savo pozicijas dar būdamas Lietuvoje nusprendžiau sustiprinti įgydamas dar ir CE kategoriją. Gavęs vairuotojo kortelę, teises, išklausęs krovinių vežimo kursą (kodas 95) buvau įsitikinęs, kad esu pasiruošęs dirbti vairuotoju. Sau buvau iškėlęs tik sąlygą, kad vairuotojo darbas turi būti toks, kad kiekvieną vakarą grįžčiau namo ir miegočiau savo lovoje. Taigi man tiko ne tarptautiniai, o vietiniai reisai.
Internetiniame skelbimų portale dėmesį patraukė viena įmonė, kuri iš Berlyno pakraštyje esančio sandėlio į vieno prekybos tinklo maisto parduotuves sunkvežimiais išvežioja maisto produktus. Telefono skambučiu suderinau susitikimo laiką ir jau pirmą dieną, per pokalbį šiek tiek pagražinęs savo vairavimo gebėjimus vairuoti sunkvežimį, turėjau darbą.
Darbo sutartį neskubėjau pasirašyti ir pasakęs, kad man ją reikia nuodugniai perskaityti, pasiėmiau namo. Pirmos trys savaitės buvo skirtos susipažinimui su darbo specifika. Praktiką, už kurią buvo apmokama, atlikau dirbdamas poroje su keliais vairuotojais. Visą darbo žavesį gadino faktas, kad į pareigas įeina sunkvežimio pakrovimas ir iškrovimas. Visgi darbdavys aprūpino vairuotojus elektriniais keltuvais, kurių pagalba iš sandėlio į sunkvežimį buvo suvežamos ir vėliau parduotuvėse iškraunamos paletės.
Vieną tokį elektrinį keltuvą, kuris sveria apie 450 kg., dirbdamas antrą savaitę iš neapdairumo nuvėžinau (numečiau) nuo rampos. Kaip man vėliau pasakė įmonės vadovas, žala, kurią padengė draudimas, siekė 800 EUR, nes krentant suskilo akumuliatorius, lūžo valdymo svirtis. Šis įvykis, beje, neatsiliepė mano atlyginimo dydžiui. Po įvadinės dalies pradėjau dirbti savarankiškai, buvau punktualus ir pareigingas, tad ir įmonės vadovybė, manau, buvo manimi patenkinta. Atlyginimo dydis atitiko lūkesčius, mėnesinis atlyginimas buvo 2600 EUR (po mokesčių).
Mokesčiai
Po to, kai užregistravau gyvenamąją vietą, paštu gavau raštus, patvirtinančius mokesčių mokėtojo identifikavimo numerį, socialinio ir pensijos draudimo numerį. Šioje vietoje reikia paminėti, kad teisę į senatvės pensiją įgyja žmogus pradirbęs Vokietijoje bent 5 metus. Vokietijoje yra progresiniai mokesčiai bei 6 skirtingos mokesčių mokėtojų klasės: 1 klasė – nesusituokę arba išsiskyrę darbuotojai, 2 klasė – darbuotojas, kuris vienas augina vaikus, 3 klasė – darbuotojas gyvenantis santuokoje (kitas sutuoktinis automatiškai gauna priskiriamas 5 klasei), 3 klasės turėtojas moka mažiau mokesčių nei kitas sutuoktinis; 4 klasė – abu sutuoktiniai uždirba po lygiai ir mokesčių moka po lygiai; 5 klasė – darbuotojas gyvenantis santuokoje, kai kitas sutuoktinis pasirinko 3 klasę; 6 klasė – darbuotojas dirba pas kelis darbdavius.
Kadangi mano atlyginimas Vokietijoje didesnis nei žmonos, dirbančios Lietuvoje, tai paprašiau, kad man būtų prisiskirta 3 klasė, kadangi šios klasės turėtojas moka mažiau mokesčių. Mokesčių klasę Vokietijoje patvirtina Finansų tarnyba (vok. Finanzamt) ir šiuo tikslu turėjau pristatyti iš Lietuvos VMI patvirtintą atitinkamos formos pažymą.
Vokietijoje tariantis dėl atlyginimo visada kalbama apie atlyginimą prieš mokesčius, t. y. kiek darbuotojas kainuos darbdaviui. Tai yra elementaru, kadangi darbdaviui nerūpi ir neturi rūpėti nei kur darbuotojas gyvena (pašto kodas), nei kokia jo šeimyninė padėtis, nei turimas vaikų kiekis ir galiausiai, ar jis pasiima mokesčių lengvatą dėl vaikų, ar pasirenka gauti vaiko pinigus. Vaiko pinigus (194 EUR/mėn./vaiką iki 18 metų, kai šeimoje iki 2 vaikų), o ne mokesčių lengvatą apsimoka pasirinkti tam darbuotojui, kuris per metus iki mokesčių uždirba mažiau nei 60 000 EUR. Taigi, kai mėnesinis atlyginimas po mokesčių 2600 EUR, mėnesinis atlyginimas iki mokesčių buvo 3350 EUR (pajamų mokestis 5,27 proc. sudarė 150 EUR, įmoka į ligonių kasas 233 EUR, įmoka į pensijų fondą 265 EUR, įmoka į bedarbystės draudimą 43 EUR, įmoka į slaugos draudimą 43 EUR). Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kaip vairuotojas gavau ir išmokas, kurios neapmokestinamos ir minėtą mėnesį sudarė 510 EUR.
Rūkymas, tatuiruotės ir auskarai
Negaliu teigti absoliučiai, bet į akis krito, kad žmonės Vokietijoje rūko daug daugiau nei Lietuvoje. Ir pastebėtina, kad tai – jaunesnio amžiaus žmonės. Lygiai tas pats pasakytina ir apie tatuiruotes. Kai vieno kolegos paklausiau apie tatuiruotes, kuo jos jam gražios, tai atsakė, kad jomis puikuojasi prieš savo pažįstamus bei užsiminė, kad potraukis daryti tatuiruotes užgimė vaikystėje, kai nusipirkus kramtomos gumos gaudavo lipduką, kurį suvilgius ir pridėjus prie odos pasilikdavo piešinėlis.
Na, ir galiausiai auskarų turėtojai. Neturiu nieko prieš, kai žmonės savo grožį išreiškia pasitelkdami įvairų formų ir dydžių auskarais, tik, kad jau labai daug tokių pastebėjau. Gal man tik pasisekė gyventi ir dirbti tokioje aplinkoje...
Besibaigiant nemokamų atostogų laikotarpiui, kaip buvo numatyta darbo sutartyje prieš savaitę įspėjau darbdavį Vokietijoje, kad nutraukiu sutartį. Manęs iš karto paklausė, ar nesu patenkintas atlyginimu ir pasakė, kad yra pasiruošę jį padidinti. Namų trauka ir šeimos ilgesys vienareikšmiškai buvo stipresni nei gaunamas atlygis, tad pasakiau, kad esu apsisprendęs ir atidirbęs paskutinę savaitę išvykau namo.
Kelias per Lenkiją iki Varšuvos yra puikus – autostrada. Važiavimas autostrada yra mokamas, mokama per kelis kartus, lengvajam automobiliui kainuoja apie 20 EUR (į vieną pusę). Intensyviai remontuojama atkarpa Varšuva-Balstogė (Bialystokas), tad, kai jis bus pabaigtas, kelionė automobiliu dar labiau sutrumpės.
Darbe Lietuvoje per tuos tris mėnesius jokių pokyčių neįvyko. Tas pats darbo stalas, kompiuteris ir šūsnys popierių, tie patys pokyčių nemėgstantys ir pasiūlymus tobulinti esamą tvarką atmetantys kolegos ir viršininkai... Iš buvusio darbdavio Vokietijoje sulaukiau pasiūlymo dirbti pas juos kas antrą mėnesį: mėnesį dirbu Vokietijoje, mėnesį atostogauju Lietuvoje. Finansiškai būtų tas pats rezultatas, kas nuolat triūsti esamame darbe Lietuvoje. Laikau plačiai atmerktas akis ir tikiuosi nepraleisti gyvenimo siūlančių galimybių... Tokios tos perspektyvos.