Dėl suprantamų priežasčių neminėsiu vietovių, kuriose lankėmės, kadangi nenoriu būti atpažintas, tačiau labiausiai pasibaisėjau kartu keliavusių žmonių elgesiu. Tikrai nesitikėjau visur būti taip šiltai sutiktu vietinių gyventojų, tačiau kiti ekskursantai pranoko mano baisiausius košmarus.
Taip, aš suprantu, kad nesame turtinga tauta, bet juk orumo ir pagarbos kitiems galime turėti? Štai po dienos vaikščiojimo nuvykome vakare į vieną vietą pavalgyti tradicinių patiekalų. Visi greitai pradėjo burbėti, kad neskanu, kad ne taip pagaminta ir išvis priėmusi ir apie maistą pasakojanti moteris nusišneka. Daugelis net nepasivargino sugrįžti į autobusą, o tiesiog tiesiai šviesiai, vietoje, kėlė erzelį ir dergė šeimininkės pastangas.
Vėliau, po sočios vakarienės, ant stalo liko pyrago likučių, tai vienas keliautojas net neatsiklausdamas drauge keliavusių, pradėjo į savo krepšį krauti saldėsius. Atrodė, kad šimtą metų neragavo tokių skanėstų ir dabar tai mirties ir gyvybės klausimas, visiems dar nepakilus nuo stalo, gadinti atmosferą ir nuotaiką (nors prieš tai ir skundėsi maistu).
Kiti nuotykiai prasidėjo jau nuvykus į nakvynės vietą, tiksliau kaimo turizmo sodybą, – pradėjo vėl skųstis uodais ar kokiais jiems nematytais vabalais. Mintyse pradėjau keiktis ir galvoti – žmonės, juk skaitėte programą, esate gamtoje, o ne kokiame penkių žvaigždučių viešbutyje, ko jūs tikėjotės? Nuėjus į pirtelę, vėl kažkas neįtiko – tai per toli nuo sodybos, tai takelis ne taip nutiestas. Tiesiog į vakarą jau morališkai pavargau klausytis tų bumbėjimų.
Kitą rytą nusileidau apačion išgerti kavos ir vėl teko išgirsti bendrakeleivių priekaištų sodybos šeimininkui dėl esą netinkamai paruoštos kavos ir nepasirūpinimo, kad būtų daugiau pieno. Supratau, kad laukia dar viena, nemalonaus erzelio pilna diena.
Prie pusryčių stalo prasidėjo lenktynės, kas gaus sumuštinį su „skanesne“ mėsyte, pyktis, jei kažkas jos daugiau suvalgė ir tariamai nepaliko kitiems. Oho, viduje su pašaipa juokiausi, nejaugi vėl grįžome į laikus, kai galime kiekvienam dėl dešros gabalo išdraskyti akis? Dvi moterys net susipyko, kuriai atiteks paskutinis pakelis grietinėlės kavai.
Kai jau vaikščiojome po miestelį, kurį atvežė pamatyti, vėl skambėjo priekaištai – o kodėl mes čia einame? Ką čia turime pamatyti? Čia juk visai neįdomu,. Gidė tikrai stengėsi papasakoti ir sudominti, parodyti naujų galimų poilsio vietų.
Hmm... tada supratau, kad viskas, padėtis beviltiška ir gera turėjusi būti ekskursija virto visišku farsu.
Nebeminėsiu visų smulkių ir tolesnių lietuvaičių niurnėjimų, to nemandagaus ir destruktyvaus elgesio, bet kai pagalvojau ką visa tai man priminė, ogi visus tuos nepatenkintus gyvenimu Užkalnio herojus. Tą dvasinio skurdo Lietuvą, kai visko nori tik pigiai, o kai gauni pigiai, nori dar dar smaugti, kad gautum kokių nors dar papildomų nuolaidėlių. Jei to negauna, tada turi skleisti visur savo negatyvumo bangas ir kitiems gadinti nuotaiką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.