aA
Rytas išaušo puikus, smagūs saulės bučinukai ant dar prieš dieną su meile išbalintų ir šviežiais dažais tebekvepiančių sienų žadėjo karštą ankstyvo rudens dieną.
Moteris verda kavą
Moteris verda kavą
© Shutterstock

Ir ji buvo puiki: taip ilgai puoselėtas minimalizmas pasiteisino su kaupu. Jaukus studijos tipo butukas tiesiog maudėsi šviesoje, o aš jaučiausi beveik kaip dizainerė – įvairius interjerus godžiai seku interneto konkursuose ir vis kažką iš jų pasiskolinu, pritaikau. Taip kasdien atsibundu vis gražesnėje aplinkoje, ir dienos plaukia vis smagesnės viena už kitą.

Ką galėčiau papasakoti apie savo dienas? Jos panašios į kitų, auginančių vaikus, ir jie supras, apie ką tos dienos. Lėtai lėtas, lėčiausias kėlimasis rytais, ir kaip anksti atsikeltum, vis tiek niekas niekur laiku nespėja. Vaikai apsiblaususiomis akimis svirduliuoja prie stalo ir vis nusvirdami į lėkštę svajoja apie miego karalystę, nuolat pažadinami iš snaudulio, nenoriai kemša rytinę košę, po to skubus ruošimasis, eilės vonioje, ir dramos, kad neturiu ką apsirengti, nes tai jau vilkėjau prieš savaitę, kad aš paauglė ir to rožinio megztinio nenoriu matyti daugiau... niekada. Kartais tai atsibosta ir vargina... Na, bet pagaliau nusistovi tyla, kas su mokykline, kas su kompiuterio kuprine išlydimi į mokyklą ir darbą.

Valio! Dabar metas sau! Visai kaip motyvacinėse knygose apie moteris deives arba apie tai, kaip mylėti save. Nusprendžiu, kad save mylėti reikėtų daugiau, gal pradėti nuo ritualo, pavyzdžiui, puodelio juodo espresso visiškoje tyloje, pagal taip visų proteguojamo mindfulness dėsnius. Būsiu čia ir dabar, gal rasiu savo tikslą dienoje, jei pasiseks, ir gyvenime.

Neskubėdama pripildau seną espresso kavinuką vandens, pridedu su kaupu kavos, paspaudžiu dar šiek tiek, nes espresso turi būti stiprus, o ne koks neaiškios spalvos birzgalas. Įjungiu viryklę, klausausi kavos lašėjimo, jos vis daugėja, užuodžiu tarsi rūgščių uogų ir šokolado mišinio aromatą, mintyse jau spaudžiu puodelį rankose...

Staiga jis dūžta, sprogdindamas ausis kurtinančiu garsu. Mintyse pralekia visas gyvenimas, smegenys dėlioja išvadas apie į daugiabutį įsirėžusį NATO lėktuvą (tie burzgiantys laivai pralėkdavo gana dažnai dangumi garsiai ūždami, atrodydavo, kad nusineša dalį namo stogo), mintyse dėkoju Dievuliui, vaikai ir vyras išgyvens. Kaip viskas trapu gyvenime. Ir kaip viskas... karšta!!!

Mirties šnopavimą pertraukia karšti purslai į veidą, rankas, nešdinuosi kuo tolyn, žaibiškai. Nežinojau, kad gebu judėti mažoje erdvėje atomo greičiu. Mintys veja viena kitą, nesuvokiu, kokiu būdu lėktuvai generuoja karštą lavą visur, šlykštūs purslai begėdiškai sėda ant blizgančių baltumu sienų, lubų, knygų, vajėtau, motyvacinių knygų, daiktų, paveikslų...

Prieš sekundę girdėjusi mirties šnopavimą, staiga pajaučiu ką reiškia būti minimaliste... Štai tas išgyvenimo be daiktų grožis... Štai ta muzika, skambanti erdvėje tarp natų. Staiga pažadina kūną ir sielą šaudantis po viryklės keramikinį paviršių tarsi ledo arenoje čiuožinėjantis kavinukas. Panteros šuoliu atsiduriu prie viryklės, išjungiu. Grįžtu į realybę. Juodos varvančios kekės kybo visur, ašaros tvenkiasi akyse, griebiu ragelį ir kažką nerišliai vapu savo brangiausiajam apie sprogusį kavinuką.

Vyras informuoja bendradarbius apie sprogimą ir greičiausiai nusiplikiusią žmoną, kosminiu greičiu parsiranda namo. Mintyse, kaip pasakojo vėliau, jau dėliojo tekstą, kokius duomenis reikės diktuoti greitajai medicinos pagalbai. Vaizdelis nelinksmas, interjeras, švelniai tariant, toks įdomus, paturbintas, bet svarbiausia gyvenimo moteris gyva ir, panašu, tik su menkais nusiplikinimo ženklais.

Purškiame skystį nuo nudegimų, suvokiame, kad greitosios pagalbos į svečius nekviesime, juolab ir pavaišinti nebėra kuo... Vyras griebia kempinę ir bando išgelbėti jo taip kantriai savaitgalį dažytas sienas. Kiek galiu, tiek padedu. Didžioji dalis knygų sėkmingai išgyveno, biuras namuose ir prietaisai išvalomi, rodos, rimtai nenukentėjo, virtuvė išblizginama, o ji dar ne to mačiusi! Dėkojame Dievui už betonines lubas ir tam, kas išrado lofto stilių (nesvarbu dabar, kad eiliniame daugiabutyje) – ant jų kavos dėmių nesimato. Keikiame vientisą erdvę ir užsisvajojame apie uždarą bunkerio tipo virtuvę, neperšaunamais langais ir durimis bei nedegiais paviršiais. Einame apžiūrėti geležinio kavinuko ir aiškintis, kas jam nutiko, nes, pasak vyro, negalėję nieko nutikti tam amžinajam geležiniam prietaisui.

Kavinukas į dalis neišlakstė, jis vis dar panašus į kavinuką. Staiga vyras atsargiai pakelia guminę tarpinę nuo virtuvinio stalviršio, kurios aš paprasčiausiai neįdėjau, nepastebėjau, o ir kam smulkintis, juk diena žadėjo būti tokia graži.

Ką gi, ant neseniai buvusių baltutėlių sienų šypsosi kavos prisigėrę saulės zuikučiai, abu suprantame, kad tai ilgam. Prisėdame, prisimename japonų išmintį apie Wabi sabi netobulumo grožį, laikinumo žavesį, Zen išmintį ir pasidžiaugiame, kad tuo pasidomėjome kadaise. Kaip sakant, laiku... Emocijos rimsta, puiku, diena žada būti graži.

Tada dar nežinojau, kad ateitis taip pat bus nuostabi. Aš toliau rašysiu dienoraštį, kasryt išlydėsiu mylimus žmones į darbus ir į mokyklą. Skaitysiu knygas, gyvensiu šioje akimirkoje, žavėsiuosi ir toliau tyrinėsiu japonų estetiką, vis tebeiškosiu savo ikigai. Kai kas pasikeis mano gyvenime: ilgą laiką pati negaminsiu kavos... Vėliau palengva emocijoms nuslūgus, prisiminimams išblėsus, kiekvieną kartą prieš virdama kavą gal dešimt kartų patikrinsiu, ar įdėta tarpinė, ar tai tikrai tarpinė, o ne iliuzija, o gal Maja – tikrojo pasaulio užsklanda... Klausinėsiu vyro, ar tarpinę įdėjęs jis...

Ko aš išmokau iš šios istorijos? Pirma, neprisirišti prie daiktų – jie neverti nei mūsų emocijų, nei liūdesio jų neturint, nei apmaudo juos praradus. Antra, mokėjimu džiaugtis saulės zuikučiais kasdien, net ir apniukusią dieną, ir tam tinkamos visų spalvų sienos. Trečia pagal eilę, bet ne svarbumą – suskubkime pasakyti savo mylimiausiems žmonėms, kaip labai juos mylime. Gyvenimas gali tapti toks trapus, nenuspėjamas, tačiau kiekviena išgyventa akimirka yra tik mūsų ir apie mus.

Mylėkime vieni kitus, sakykime tai dabar, netaupykime gražiausių žodžių ateičiai (nes lėktuvai pasaulyje visgi kartais krinta, ir kažkieno akimirkos laikinas grožis galbūt gęsta būtent dabar).

Su artėjančiomis šventėmis ir švęskime gyvenimą! Dabar!

***

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt

Visas konkurso sąlygas rasite čia.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(81 žmogus įvertino)
3.3457

Į butą su riksmais ir trenksmais įsiveržė kaimynė: šeimininkai pamokė ją taip, kad daugiau lįsti nebedrįs (142)

Niekad nesuprasiu žmonių, kurie gyvena daugiabučiuose ir nuolat kelia skandalus dėl triukšmo. O...

30-metė moteris parodė aktyvaus, kaip influencerių, gyvenimo kainą (36)

„30-metis – pats sužydėjimas!“ – tokios ir panašios frazės seniai sklando iš įvairių...

Dvi ūkiškos damos atviliojo antrakursį į kaimą: jaučiuosi šiek tiek po padu (73)

Kartą rudenį susiruošiau į Švėkšną, į Moliūgų šventę. Važiuojant link Švėkšnos...

Norvegijoje užkalbino keltu besikeliančią moterį – išgirdo širdį gniaužiantį paaiškinimą (13)

Jeigu iš arčiau pažiūrėtumėte į vakarinę Norvegijos pakrantę, pamatytumėte, kad ji atrodo...

Dirbanti mama iki šiol prisimena gydytojos komentarą: juokas pro ašaras (21)

Pamačiusi temą „ dirbančios mamos “ supratau, kad turiu parašyti, tiesiog privalau. Su vyru...

Top naujienos

Pienininkystė palieka kaimą – išparduoda ūkius, kad padengtų paskolas

Panevėžio rajono laukuose besigananti karvė kasmet tampa vis didesne retenybe. Pieno upės senka...

Naują tendenciją dėl COVID-19 stebintis garsus vokiečių virusologas įspėja: vien pasiskiepyti nebeužtenka

Vokietijoje sparčiai augant užsikrėtimų bei susirgimų COVID-19 skaičiui, o ligoninėse...

Prieglobsčio negavę irakiečiai dažnai nenori grįžti namo: jų priimti nenori ir Irakas (15)

Lietuva prieglobsčio nesuteikė dar 40 migrantų. Sprendimo skųsti jie jau nebegali ir turi būti...

Tiesioginė transliacija / Tiesiogiai – iš Kauno: Kalėdų eglutės įžiebimas (12)

Portalas "Kas vyksta Kaune" kaip ir kiekvienais metais kviečia pasimėgauti artėjančių švenčių...

Pardavę degalinių verslą kaime atidarė viešbutį ir restoraną: nesigailime, bet kitiems turime patarimą (72)

Pardavęs visus verslus, tarp jų, ir turėtą degalinę, verslininkas Ramūnas Čepas su žmona...

Kėdainietė vyrą „Tinderyje“ rado per 3 savaites: libaniečio ir lietuvės vestuvės įvyko pirmojo susitikimo metu (267)

Ar gali atstumas ne susilpninti, o tik sustiprinti dviejų žmonių santykius ? Ar gali pandemijos...

Specialistas patarė, ko nedaryti prieš skiepijantis nuo koronaviruso: taip šalutiniai poveikiai bus mažesni

Pasiskiepijusi sustiprinančiąja vakcinos nuo koronaviruso doze vilnietė Virginija nustebo, kad...

Maksvyčio į apyvartą grąžintas krepšinio smagratis: turiu daug ką įrodyti (8)

Bene svarbiausiu Jono Valančiūno talkininku „auksinėje“ Lietuvos jaunimo rinktinėje laikytam...

Politologas: Paksas pasižymėjo dviem bruožais, kurių Nausėda neturi siūlo kai kurias partijas pasidalinti (63)

Politiniai santykiai tarp prezidento Gitano Nausėdos ir Seimo daugumos vyksta sugyventinio režimu,...

Mokslininkai perspėja: vienas populiariausių vaistų pasaulyje gali padidinti širdies nepakankamumo riziką (20)

Aspirinas yra vienas iš dažniausiai vartojamų vaistų pasaulyje. Jis malšina karščiavimą,...