Atrodo, kad tokio pobūdžio pagalbinės priemonės išties teikia vien privalumus, tačiau neretai pasitaiko, o ypač mokymo įstaigose, kad jomis yra pernelyg piktnaudžiaujama. Ji tampa puikia išsigelbėjimo priemone tinginiams. Populiari priemonė, siekiant paslėpti savo nepasiruošimą pamokai/ paskaitai bei savo žemą kompetencijos lygį, yra skaidrių nuskaitymas auditorijai.
Kadangi esu dvyliktokė, drįstu iš savo ugdymo įstaigos pateikti keletą pavyzdžių, kuriuos, manau, pateiktų daugelis bendraamžių iš kitų mokyklų. Kiekvienas sutiktų, kad nėra blogai naudoti vaizdines priemones įvairiausiomis informacinėmis technologijomis tada, kai reikia pateikti vizualinį pavyzdį, filmuotą medžiagą. Tačiau ar yra gerai, kai kiekvieną pamoką mokytojas nuo skaidrių nuskaito informaciją (skaidrės, beje, yra ne autentiškas mokytojo darbas, o parsisiųstos iš interneto) arba mokiniams liepia dailyraščių viską nusirašyti į sąsiuvinius be jokios gyvos diskusijos tarp mokytojo-mokinio? Tokį mokytojo darbo imitavimą aš (manau, ir dauguma kitų mokinių) interpretuoju kaip paprasčiausią nepasiruošimą pamokai arba dalyko neišmanymą.
Štai mano aplinkoje net tokiose pamokose kaip fizika, chemija, kurių didžiąją dalį turi sudaryti uždavinių sprendimai, laboratoriniai darbai, probleminių klausimų gvildenimas diskusijoje su mokytoju, vietoje viso to yra įjungiamos ir nuskaitomos skaidrės. Jokio mąstymo, tik galvos kilnojimas nuo skaidrių į sąsiuvinį ir atvirkščiai (dar galima pasidžiaugti, kad skaidrių nenaudoja bent matematikai).
Pats „išradingiausias“ tokio „mokytojo“/„dėstytojo“ pasiaiškinimas yra tai, kad jis tikslingai integruoja technologijas į pamoką, kad jaunimui tai yra pats priimtiniausias informacijos priėmimo būdas. Nors iš tiesų taip pateikiama medžiaga ypač nesudomina jaunosios kartos... Įdomiausia tai, kad nei tokie mokytojai, nei pati mokyklos vadovybė nelaiko šio „mokymo“ būdo ydingu ar nenašiu, nors iš savo patyrimo galiu pasakyti, kad po tokios pamokos turiu savarankiškai mokytis namie ar samdytis tokius korepetitorius, su kuriais vyksta gyva diskusija, kurie geba pateikti pavyzdžius, teorinę medžiagą, spręsti problemas, nenaudodami jokių „špargalkių“.
Keista ir tai, kad esant tokiai ugdymo, mokytojo-mokinio santykių degradacijai mokinių pažangą tikrinantys „ekspertai“ stebisi, kodėl mokiniai nesugeba mąstyti, būti išradingi. Atsakymas, manau, slypi ten, kad mokinių pažanga, mokymosi motyvacija būtent ir nukenčia dėl tokių mokytojų/dėstytojų tinginių, kurie ateina į savo darbą pasiimti algos, bet ne dėl to, kad padėtų jaunimui geriau suprasti pasaulį ir net patį save.
Žinoma, nesiekiu būti kategoriška, yra ir tokių mokinių, kurių jokiomis priemonėmis nesudominsi. Tačiau per tokias kasdienes skaidrių demonstracijas mokymosi motyvaciją pamokose praranda net stropiausieji mokiniai. Nors pati ilgai tylėjau ir nukentėjau dėl šios problemos, noriu, kad kiekvienas susimąstytų: ar mūsų šaliai, pasauliui reikia nemąstančių, vėliau taip pat apsimestinai dirbančių piliečių? Ar turime leisti toliau tokiems „darbuotojams“ naudotis savo patogia padėtimi, už neatliktą darbą gauti algą, paniekinant pagarbą mokiniui ir jo ateičiai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, artėjant egzaminams, prašome pasidalinti savo patirtimi ir nuomone – kaip ruošiatės jų laikymui, ar jums padeda mokytojai, su kokiu jų požiūriu susiduriate? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: