Viskas prasidėjo dar gegužės 24 dieną. Labai laukiau šios dienos, norėjau pamatyti, kokios egzamino užduotys manęs laukia. Tikėjau, kad galiu šį egzaminą įveikti gana lengvai, be jokio streso ar neigiamų minčių, kurios susijusios su mano ateitimi. Vis dėlto, turėjau anglų metinį 10, todėl nemačiau tikslo baimintis egzamino. 9 val., įjungtas magnetofonas. Lietuviška instrukcija. Mintyse ramu ir gera. Ir štai pirmieji mano gyvenimo niokotojai išlenda iš magnetofono.
Praėjus vos kelioms minutėms mano protas aptemsta. Nebegirdžiu to „amerikoniško“ pašnekesio. Suprantu, susikirtau. Kad ir kaip jaudulys užvaldo mano kūną ir protą, stengiuosi įveikti kitas užduotis. Pradžia, rodos, nudžiugina. Bet, deja, esu darkart nukryžiuojama. Išeinu iš mokyklos „šaltu“ veidu ir stengiuosi negalvoti, ką parašiau neteisingai. Grįžus namo užmiegu su ta mintimi, kad dar ne viskas prarasta.
Birželio 2 diena. Pirmasis egzaminas sukėlęs tiek daug neigiamų emocijų priverčia į lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą atvykti ne su pačia geriausia nuotaika ir nusiteikimu. 9 val., „Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“. Paprasta. Sustoju, žiūriu į laikrodį ir pamačiusi, kad jau praėjo daugiau nei 30 minučių, suprantu, kad ši tema neatrodo tokia paprasta, kokia atrodė iš pirmo žvilgsnio. Kimbu į darbą. Žodžiai lyg ir liejasi, plaukia lengvai, bet pradedu suvokti, kad ši užduotis yra visiškai beprasmė ir neteisinga.
Kodėl kalbėdama apie vieną iš tyriausių ir gražiausių jausmų, aš turiu kalbėti apie man visiškai nepažįstamą, nebrangų ir tikriausiai nelabai suprantama asmenybę ir negana to, turiu remtis jo gyvenimu ir parašyta knyga. Ar aš ne žmogus, kad negaliu remtis savo išmone ir mintimis? Kodėl man uždraudė sakyti tai, ką aš manau apie meilę, kokią aš turiu patirtį? Kodėl tik turėdama geras pareigas, visuomenės pripažinimą ir maišą pinigų aš galiu išleisti savo mintis ir erdvę ir tikėtis pripažinimo? Susitaikau.
Nieko nepakeisiu, turiu pabaigti užduotį. 13 val. egzaminas baigėsi. Eidama namo suvokiu, kad gyvename lyg viduramžiais. Esame lyg vasalai, kurie turi paklusti savo senjorams, įtikti jų norams, atitikti standartus ir dar ateityje jiems turėsime mokėti pinigus - mokesčius. Bet kas blogiausia, kad jie mums nieko neduoda atgal, kaip davė viduriniuose amžiuose. Tik jie vieni besočiai, išpampę nuo prabangių patiekalų ir prisikišę pilnas kišenes grynųjų, džiaugiasi gyvenimu ir jo teikiamais malonumais.
Birželio 5 diena. Pradedu nieko nebejausti. Plaukiu pasroviui, nes žinau, kad mano pasipriešinimas niekam neįdomus ir nereikšmingas. 9 val., greit peržvelgtas matematikos egzaminas sukelia beviltišką šypseną, kuri vėliau perauga į isterišką juoką. Susikaupiu ir kimbu į darbą. „Oi, nieko sunkaus, pagaliau pasisekė!“, - pagalvojo mano jau nuvargusi galvelė, pamačiusi pirmas užduotis. Deja, tu suklydai. Niekas tavęs taip lengvai nepaleis. Trečioji egzamino dalis duria aštrų peilį man tiesiai į nugarą. Duria ir vėl ištraukia. Bado iš visų pusių. Pasibaigus egzaminui išeinu visa, paplūdusi krauju, ir visus savo ateities planus suglamžydama ir išmesdama į pirmą šiukšlių konteinerį pasitaikiusį kelyje.
Birželio 10 diena. Ji dar neatėjo. Nebežinau, ko tikėtis. Ar kad egzminas darkart mane pargriaus ir neišties rankos net pakilti? Tikriausiai taip. Sistema sunaikino ne vien mano ateitį ir mano vidinį pasaulį.
Štai kaip gyvena mąstantis abiturientas. Susikirsdamas per egzaminus, jis ne tik praranda galimybę įstoti mokytis į universitetą ar kolegiją, bet tuo pačiu praranda artimųjų ir visos visuomenės palaikymą. Visi tik ir loja: „Verksniai, lepūnėliai. Nieko nemokėjo, tai tegul ir turisi“. Lengva jums kalbėti, kai nesėdėjote šių metų egzamine, lengva jums tai sakyti, kai komentarus po straipsniais rašote iš patogios darbo kėdės, lengva jums sakyti, kai jau pasiekėte gyvenime, ko norėjote.
Aš puikiai suvokiu, kad mano svajonėms, susijusioms su aukštuoju mokslu, išsipildyti nelemta. Egzaminai mane nurungė mūšio lauke, spjaudami ant mano pavargusios galvos ir išsunktos sielos. Manęs atsisako ir mano namai. Aš jiems nereikalinga nei kaip studentė, nei kaip darbuotoja ir tikriausiai nei kaip asmenybė. Sustoju. O ką dabar daryti?
Mažų mažiausia bandau nuvyti pačias juodžiausias mintis ir kaip nors kabintis į gyvenimą. Esu geras žmogus, mokykloje stengiausi, lankiau pamokas, dariau namų darbus, trumpiau tariant, siekiau savo tikslo. Aš jaunas žmogus ir tai pirmasis smūgis mano gyvenime, kuris buvo toks stiprus, kad prisilietė prie mano visos ateities. Vieną, ką dar girdžiu mintyse: „Nepasiduok“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!