Nuo pirmojo karto pamilau tą kraštą. Žavėjo šiluma, įdomi architektūra, dykuma. Vieną rytą susiruošiau aplankyti Dubajaus turgų. Pasiplaukiojau valtimi, šio to nusipirkau ir, stoviniuodama šalia judrios gatvės, dairiausi taksi. Taksi – ten sąlyginai nebrangus. Vietiniai daugiau važiuoja metro, taksi, arba automobiliais, o pėsčiomis beveik nevaikšto.
Dairiausi taksi, nuogąstaudama, kaip reikės parvykti į viešbutį, kai šalia sustojo baltas prabangus mersedesas. Duris pravėrė tamsoko gymio vyras. Jis prakalbo aiškia rusų kalba. Paklausė, iš kur aš ir pasisiūlė parvežti mane iki viešbučio. Kadangi esu kartais mėgstanti surizikuoti moteris – įsėdau į automobilį.
Ali draugiškai kalbino mane ir laimingai pavežė iki viešbučio. Papasakojo apie save. Jis – persas, anksčiau vertęsis auksu. Vėliau viską pardavė ir investavo į nekilnojamą turtą, Dubajaus butus ir jų nuomą, turi taksi parką ir nemažą sumą laiko padėjęs tiesiog į Dubajaus bankus. Paaiškino, kad Dubajuje nėra mokesčių ir bankai už indėlius moka dideles palūkanas. Iš to jis ir gyvena.
Pasiūlė susitikti vakare. Bet vakare aš išnešiau kudašių į safarį, o po poros dienų išskridau namo. Žodžiu, pabėgau. Bet Ali buvo atkaklus. Skambindavo man iš Dubajaus į Lietuvą. Pasakojo, kad gal penkerius metus turėjo rusę draugę. Jo tautybės moterys jam nepatinka. Kvietė atvykti pas jį į svečius. Prikalbino.
Sakysite, esu vėjavaikiška, bet surizikavau. Nuskridau pas jį. Pasitiko su kajanu, parsivežė į savo namą Dubajaus centre. Pavešėjau pas jį penketą dienų. Jis virdavo man valgyt, maitindavo vos ne iš rankų, vežiodavo po Dubajų, pirkdavo man šviežias vaisių sultis nerealioje kavinukėje. Rodė man savo didžiules banko sąskaitas – kiek kasdien bankas perveda pinigų į jo sąskaitą. Bet man tai nerūpėjo – mačiau jo gyvenimą iš arti.
Prirūkyti, ne itin tvarkingi viengungio namai... Nesuprantama kalba kalbantys giminaičiai.. Visa tai – ne man!
O kas tie jo pinigai? Jie juk jo! Sakydavau, kad jam reikia susirasti persę merginą, o jis kratydavosi iš tolo! Išsiskyrėme taikiai. Nenorėjau ir nemokėjau vaidinti aistringos moters, kad patikti jam dėl jo turtų. O kaip žmogus jis man nelipo. Tiesiog buvau savimi. Ir to nesigailiu.
Vyrukas nepasišiukšlino – padovanojo keletą prabangių dovanų, rūpestingai išlydėjo į Lietuvą. Dar metus atsiųsdavo sveikinimus kokia proga. Tikiuosi, gyvena gražiai ir laimingai. Su ruse.
O as žinau, kad svetimuose kraštuose pritapti būtų sunku. Ypač, jeigu itin skiriasi kultūra, tikėjimas ir gyvenimo būdas. Bet Dubajų aš myliu. Buvau nuskridusi dar porą kartų. Bet ne pas Ali, o į viešbučius. Jo daugiau nemačiau. Ir sūnų nusivežiau.
Pasiilgau to krašto vėl: Burj Khalifos, 6okančių fontanų ir safario džipais po dykumą... Gal Dievas duos ir dar pamatysiu tą kraštą.
