Kadangi darbo dienomis jis buvo užimtas darbu, o aš – mokslais, be to, gyveno toli, gyvai susitikdavom tik savaitgaliais. O šiokiadieniais, kad nebūtų labai liūdna, kartais susitikdavau su kitu – vietiniu vaikinu iš mano miestelio.
Draugystės nebuvo rimtos, kaip tokiame jauname amžiuje – tik drovūs bučinukai ir nieko daugiau. Taigi, rinkausi iš dviejų kandidatų.
Vieną sekmadienio vakarą palydėjau savo draugą iš kito miesto į traukinį ir atsisveikinau iki kito savaitgalio. O truputį vėliau prie savo namų jau buvau sutarusi pasimatymą su kitu vaikinu, tuo vietiniu.
Stovėjome su vietiniu prie tujų tvoros, apsikabinę šnekučiavomės, kai pamačiau į mano namų keliuką įžengiantį palydėtąjį vaikiną – jis mano namuose pamiršo striukę, taigi, nusprendė grįžti jos pasiimti ir namo vykti vėlesniu traukiniu...
Tada buvo tylos pauzė. Po jos – šiek tiek garsių pašūkčiojimų – iki muštynių nepriėjo – ir išsiskirstėme.
Aišku, vienas apie kitą jie iki tol nežinojo. Turbūt net nereikia sakyti, kad daugiau nemačiau nė vieno vaikino. O gaila, nes iš karto praradau du pretendentus.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
