aA
Kai tau dvidešimt metų ir slenka paskutinės dienos armijoje, aplinkui sklando kalbos apie pasakiškai dideles algas, o aktyvesni armijos dembeliai garsiai kuria planus, kuriai komjaunuolišką statybą parsiduos, savaime kyla lengvabūdiškas noras nebūti prastesniu.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Kol esi jaunas, ateitis šviečia rožinėmis spalvomis. Viskas atrodo lengvai pasiekiama, bet kokios svajonės lengvai įgyvendinamos, likimas suteikia šimtus galimybių, tereikia tik turėti noro kažko siekti.

Tuo pačiu šaukimu tarnavome aštuoni lietuviai. Nuo pat karantino laikėmės drauge ir visi žinojo, kad užkliudžius vieną, septyni ateis gint. Aštuoni vieningi kareiviai – didelė jėga, todėl per pirmą, patį sunkiausią pusmetį mažiausiai iš visų užsidirbom mėlynių. Draugystė nenutrūko visą tarnybą, kartu sportuodavom, šturmuodavom kareivinių tvorą, slinkdavom į miesto šokius, kartu sušveisdavom iš namų gautus maisto siuntinius ir visi kartu nusprendėme važiuot į komjaunuoliškas statybas užsidirbti. Entuziazmas tryško per kraštus, tikėjom, kad į Lietuvą sugrįšim vairuodami juodas „Volgas“ ir pasistatysim namus raudonais stogais.

Pasibaigus tarnybai entuziazmas apvyto. Iš norinčių staigiai praturtėti telikome keturiese. Komjaunimo komitete sužinoję apie artimiausią statybą, su kareiviškomis uniformomis išsiruošėme į šviesią ateitį. Atvykus šviesi ateitis pradėjo tamsėti. Niekas ten mūsų nelaukė, nė vienas neapsidžiaugė pamatęs, niekam ten nebuvome reikalingi. Norit dirbt – dirbkit. Kastuvus į rankas ir pirmyn. Po pirmosios algos tapo aišku, kad juodos „Volgos“ ir nuosavo namo raudonu stogu nebus, bet buvau užsispyręs ir nusprendžiau susitaupyti nors papuvusiam žiguliukui.

Mano draugai buvo panašios nuomonės ir visi keturi pasinėrėme į juodą darbą ir pilką kasdienybę. Nesijaučiau gerai. Prabėgus pirmiesiems metams supratau kodėl. Labai ilgėjausi namų, lietuviškos žalumos, ežerų mėlynės, asfaltuotų gatvių su šaligatviais, tvarkingų namų kiemų su gėlių darželiais, daugiau besišypsančių ir sugebančių suregzti sakinį be keiksmažodžio žmonių. Tada supratau, kad laimingas būnu tik Lietuvoje. Todėl kiekviena proga stengdavausi sugrįžti namo ir vienintelis dalykas, kuris versdavo vėl krauti į lagaminą lašinius, buvo pinigai.

Laikui bėgant vienas iš tautiečių susirado vietinę moterį, pradėjo rūpintis ja, remontuoti baraką, pradėjo gerti, nesidrovėjo dėvėti vatinuko, atitolo nuo mūsų. Supratome, kad „prilipo“ ir grįžti nesiruošia. Patys bijodami sulaukti tokio pat likimo nusprendėme, kad gana svetur statyti komunizmą, laikas namo.

O namuose žmonės jau vaikščiojo su trispalviais ženkleliais atlapuose ir už tai niekas nebaudė. Griuvo sovietinė ekonomika, iš paskos subyrėjo ir melo imperija, dingo geležinė uždanga, atėjo nepriklausomybė. Valdžia, pažadėjusi, kad jos prioritetas bus vidutinė klasė, leido verslauti. Nežiopsojau. Sekėsi neblogai uždirbti, todėl, kaip ir dauguma smulkių verslininkų, tikėjau Lietuvos ateitimi. Bet tai tęsėsi tik iki G. Vagnoriaus reformų, kurios, mano galva, per metus nušlavė pusę šalies smulkaus verslo ir patiesė kilimą iki šiol karaliaujantiems visokiausiems nomenklatūriniams privatizuotojams.

Pusvelčiui dirbt vogimu pralobusių fabrikuose nebuvau nusiteikęs, todėl nusprendžiau laimės ieškoti užsienyje. Pradžia buvo nelegalus darbas Almerijos šiltnamiuose, bet neprabėgus nė dvejiems metams, po konflikto su reketininkais, teko iš ten dumti. Vėliau – ramus darbas Danijoje pas ūkininką, vėliau vėl nelegalus darbas Austrijoje, pusiau legalioje lenkų statybininkų brigadoje. Po to – statyba Londone, keli ūkininkai Vokietijoje ir galop šaldytuvai Olandijoje.

Geri du dešimtmečiai prabėgo svetur, bet niekada savęs nelaikiau emigrantu, visi planai ir svajonės buvo ir yra namuose. Keturi dabartiniai bendradarbiai, gerokai jaunesni vyrukai, taip pat savo ateitį mato tik Lietuvoje. Užsienyje uždirbami pinigus, mažai sau leidžiame, nes čia eurai ant medžių tikrai neauga. Norėdamas sutaupyti, turi iki cento viską skaičiuoti ir apriboti savo poreikius. O kartais taip norisi po sunkaus darbo užsukt į užkandinę, užsisakyt didžiulį kepsnį su bulvytėmis, bokalą alaus ir ramiai pasėdėti. Bet jeigu lepinsi save dažniau, per savaitę išleisi visus penkiasdešimt eurų, o per mėnesį visus du šimtus. Per metus tai kainuos daugiau nei du tūkstančius eurų, o per dešimt metų už tą nesuvalgytą kepsnį su bulvėmis ir alumi išeina nauja mašina. Paskaičiuoji ir kėblini į savo mažą kambarėlį, verdi Frankfurto dešreles ant elektrinės viryklės ir žiūri per žinias, koks bus oras rytoj, nes nelyjant lietui į darbą galima ir dviračiu nuvažiuot. Tie keliolika kilometrų greitai prabėga, o mašina nesidėvi ir kuras nekainuoja.

Kolegos olandai, sužinoję kiek laiko prasibasčiau po pasaulį ir kad vaikai užaugo retai matydami tėvą, reiškia rūpestį ir užuojautą. Bet man užuojauta neaktuali. Gyvenu būtent tokį SAVO gyvenimą. Toks mano likimas, jo nesmerkiu, džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Esu laisvas. Kada tik sumanęs galiu mesti darbą ir grįžt į namus, bet vis atsiranda naujų tikslų, kuriems reikia nemažai pinigų.

Nors gyvenimu niekada nesiskundžiau, bet visą užsienyje praleistą laiką nepaliaujamai lydėjo namų ilgesys. Skausmingas lyg mintyse karšta geležimi išdeginta žymė. Jis pradingsta tik įvažiavus į Lietuvą ir atsiranda vos pajudėjus iš namų. Tai ne vienareikšmis jausmas, kartais jis darosi nepakeliamas, trukdo galvot kažką kita, neleidžia susikaupt, slopina norą dirbt. Artėjant kelionei į namus, užveda judėti greičiau, džiugina, praskaidrina nuotaiką. Nejausdamas ilgesio tapčiau primityviu bedvasiu padaru, buku darbo vykdytoju, beširdžiu robotu. Mylėt savo Tėvynę , žinoti, kas esi, turėti vietą gyvenime ir tvirtą nuomonę, būti patriotu, jausti savigarbą yra didelis dalykas, nes kai pats gerai įvertini save, tada gerbia ir kiti.

Tai labai svarbu, nes pozityviai nusiteikęs, savo problemų ant kitų nekraunantis, nuotaikos negadinantis žmogus visame pasaulyje vertinamas geriau už niurgzlį. Jeigu kažkas, turintis vidinių bėdų, išvykdamas iš Lietuvos tikisi rast žemę, kuri išspręs asmenines negandas, tai labai klysta. Koks buvai namie, toks liksi ir užsienyje. Kokią nuomonę apie save susidarei Lietuvoje, su laiku tokią pat turėsi ir čia.

Daugelis atvykdami susikuria mitus ne tik apie stebuklingus pasikeitimus ir nerūpestingą gyvenimą, bet ir apie nesunkius gerai apmokamus, netgi vadovaujamus darbus biure ir apie greitą karjerą. Tai didelė klaida. Visose vakarų šalyse pilna bedarbių. Bet didžioji dalis yra baigę mokslus ir neranda darbo pagal savo kvalifikaciją. Ne kiekvienam lemta gauti didelę algą ir premijas sėdint prie kompiuterio. Išsimokslinusių, ieškančių lengvo darbo pilna. Tarp jų yra didelė konkurencija. O juodadarbių primityviam darbui trūksta. Nori kroviku į sandėlį ar į statybas, tvarkyti gatvių, vairuoti sunkvežimį, dirbti monotonišką roboto darbą prie konvejerio – prašau, visos galimybės, šiose vietose bedarbystės nėra. Dėl to ir atverta darbo rinka užsieniečiams. Tikitės sėdėdami biure vadovauti kitiems? Tikimybė mažesnė negu gatvėje rasti loterijos bilietą su aukso puodu. Todėl bet kuris, planuojantis praturtėti užsienyje, turi žinoti, kad reiks sunkiai dirbti.

Lietuva kasmet gražėja. Kiekvienas žmogelis, gerindamas savo buitį ir aplinką, tuo pačiu puošia ir Tėvynę. Galiu pasididžiuoti, kad Lietuvą papuošiau nauja sodyba ant Nemuno kranto, nauja mašina, motorine valtimi ir daugybe kitų dalykų. Bet grįžus namo, džiugina ne viskas. Didžiausia Lietuvos bėda įvardinčiau negatyvią informaciją. Pagrindinės informacijos priemonės rodo tik patį dugną. Labiausiai suvargusius ir alkoholio priveiktus skurdžius žmones sutapatina su visa Lietuva. Dar baisiau, kad televizijos reportažuose, internetinių portalų straipsniuose ir ypatingai komentaruose daugybę metų be pertraukų, be jokių moralinių normų, nesirenkant epitetų, visiškai nebaudžiamai kaip kažkokia ypatingų nevykėlių ir nusikaltėlių tauta linksniuojami lietuviai. Atsakingiausiai galiu pasakyt, kad tai juodžiausia propaganda ir melas, kuriuo negalima tikėt. Lietuviai niekuo nesiskiria nuo kitų tautų.

Kaip kiekvienas turime dvi kojas, dvi rankas ir galvą, taip kiekvienas turime tik žmogui būdingas savybes. Bet kas gali būti geras arba pikčiurna, gali būti tylenis arba plepys, gali būti jautrus arba bejausmis, gali būti pilietiškas arba nusikaltėlis. Tai nesikeičia nuo neatmenamų laikų, bei nepriklauso nuo rasės ir tautybės. Net Senajame Testamente aprašomuose trijų tūkstančių metų senumo įvykiuose, žmonės turėjo tas pačias neigiamas savybes kaip ir dabar. Todėl tie, kurie visa, kas bloga, priskiria tik lietuviams, begėdiškai meluoja. Mačiau nemažai šalių, dirbau ir gyvenau su įvairiausių nacijų žmonėmis. Šiuo metu kartu dirba septynių tautybių bendradarbiai ir šimtu procentų galiu pasakyt, kad pasaulyje nėra nė vienos išskirtinės nacijos. Kiekvienoje yra ir gerų ir blogų individų. Tik sava tauta visada artimesnė. Mūsų tiek nedaug, kad daugiamilijoninėje Europoje ištirpstame ir liekame niekam nežinomi, visiškai nepastebimi, todėl užsienyje esantys lietuviai tampa lyg šeima.

Turiu neblogų vietinių ir svetimšalių kolegų, bet kad ir kaip lengvai bebendrautum, kiek draugų beturėtum, jiems niekada savas nebūsi. Ištikus bėdai ar sulaukus džiaugsmo, vis tiek atsiduriu tarp tautiečių. Kaip ir netoliese gyvenantys tautiečiai, užklupti negandų, atvyksta pasibėdavoti arba pakviečia švęsti gimtadienio, pažiūrėti krepšinio ar, būdami geros nuotaikos, iškelia cepelinbalį.

Nežinau, ar būčiau tiek laiko ištvėręs svetur, jei ne lietuviai. Nuo pat paėmimo į armiją, kur susipažinau su reiškiniu „zemliačestvo“( kai užimantys aukštesnes pareigas ir seniau tarnaujantys kariai savo žemiečiams sukuria išskirtines sąlygas) iki pat šių dienų, kur bebuvau, visur ir visada šalia atsirasdavo kraštiečių, su kuriais galima nuoširdžiai pašnekėti, pasidalinti rūpesčiais, sulaukti pagalbos.

Nemanau, kad esu išskirtinis. Visi, gyvenantys svetur, kažkuo panašūs, visi jaučia namų ilgesį ir nuoširdaus bendravimo trūkumą. Dauguma tikrai sugrįš į Lietuvą ir susikurs padorų gyvenimą. Tikrai tą žinau, nes tik nedidelė dalis savo ateitį sieja su užsieniu.

O kurie seka pasakas apie blogus lietuvius, kasdien skleidžia savigarbą menkinančias žinias, stengiasi, kad kuo daugiau tautiečių paliktų namus, džiūgauja dėl „emigracijos“, smarkiai klysta. Mes grįšim! Daug uždirbsim ir grįšim!!!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kalėdinis stalas – jau nukraustytas, o danguje seniausiai nebelikę fejerverkų pėdsakų – visi spėjo sugrįžti į įprastą ritmą, prie darbų. Skirtumas tik tas, kad vieniems pakako užverti namų duris ar sėsti į automobilį, o kitiems – lipti į lėktuvą, ir po švenčių vėl skristi namo. Svetur.

Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?

Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.

Jūsų minčių laukiame iki sausio 26 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.

Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:

Taisyklės:

1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 13 d. iki sausio 26 d.

2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;

3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. sausio 27 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.

4. Konkurso prizas – M. Anušauskaitės ir G. Jord knyga „10 litų“.

5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Juokaudamas darbdaviui pasakė trokštamą atlyginimą – jo atsakymas pribloškė (99)

Dirbu vienoj reklamos įmonėje dizaineriu , gaunu aš tą 1000 Eur „į rankas“. Prieš tai...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (187)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

Aš tik už žiemos laiką – pagalvokime apie moksleivius (201)

Reikia palikti žiemos laiką, nes: palikus vasaros laiką moksleiviams ilgiau tektų keliauti į...

Kaunietė nori būti išgirsta: ar kam nors tai rūpi? (4)

Neseniai „Kas vyksta Kaune“ buvo įkeltas video, kaip pilietis vagia miesto trinkeles .

Top naujienos

Lietuvio gyvenimas primena pasakojimą apie Odisėją: į jūrą išplaukė trims mėnesiams, o grįžo po metų – neatpažino net sūnus (44)

Kone dešimtmetis praleistas jūroje gaudant vėją, trijų mėnesių plaukimas virtęs metus trukusia...

Medeina Čijauskaitė. Esame auklėjamos būti neįgaliomis princesėmis (82)

Man be proto gaila neišnaudoto moterų potencialo. Man gaila kiekvienos, kuri žiojėjančią...

Naujas Kremliaus statytinis Europos pašonėje kėsinasi įsiūbuoti konfliktą Balkanuose kyla grėsmė visam regionui (194)

Bosnijos prezidiumo narys pasisakė už nepriklausomą Serbų respubliką. Ar V. Putinas išpildys...

Prezidentiniuose reitinguose – neįtikėtini pokyčiai: atsiskleidė Šimonytės fenomenas (2186)

Gyventojams vardinant pretendentus į prezidentus, populiariausiųjų trejetukas keičiasi – į...

Andriaus Šedžiaus teisininkė atvertė visas kortas: kas iš tiesų stabdo skandalingas garsiosios poros skyrybas? (69)

Šiuo metu besiskiriantis verslininkas ir politikas Andrius Šedžius parengiamuosiuose...

Keista teisėjų klaida: lemiamu metu įskaitė nebūtus taškus į „Žalgirio“ krepšį epizodo įrašas (76)

Kauno „Žalgirio“ vyrams Eurolygoje nepavyko iškovoti antros pergalės iš eilės, nors vienu...

Legendomis apipinta Lietuvos vieta: be perstojo kunkuliuojantis įvairiaspalvis vanduo kaitina vaizduotę

Kurtuvėnų regioninis parkas – įkurtas siekiant išsaugoti ežeringo ir miškingo Kurtuvėnų...

Populiariausia pasaulyje operacinė sistema tuoj neatpažįstamai pasikeis

Populiariausia pasaulyje mobiliųjų įrenginių operacinė sistema „Android“ jau greitai taps...

Tikras prancūzų virtuvės pasididžiavimas – svogūnų sriuba: vienas gardžiausių ir pigiausių receptų video receptas (17)

Jei dar nesate ragavę šios tradicinės prancūzų sriubos , neskubėkite pradėti raukytis –...

Didelės Lietuvos įmonės vadovas apie sėkmę darbe: skatinu žmones patirti nesėkmes (9)

Stresas, užgriuvusi atsakomybė, aukšti lūkesčiai, staiga nukreipti visų žvilgsniai į tave –...