Teigiantys, kad pensininkams rodyti nereikėtų, pamiršta paprastą dalyką – o kaip kasininkei sužinoti, pirkėjas jau ar dar ne pensininkas? Reikėtų prašyti parodyti kitą dokumentą (pensininko pažymėjimą), kad jam dokumento rodyti nereikia. Hmm.
Tik keista, kad memorandumo iniciatoriai (lietuviškai – atmintinės sumanytojai), kaip jie patys teigia, siekia apriboti jiems pelną kraunančią veiklą. Kažkas čia ne taip, reikėtų ieškoti pakasto šuns, kužda sąmokslo teorijų mėgėjai. Ir iškart pateikia kelias versijas – atmintinės sumanytojai esą taip nori užbėgti už akių griežtesniems įstatymams, „išsiskalbti“ savo reputaciją ir (arba) supurvinti valdančiųjų, nufilmuoti visų pirkėjų asmens duomenis (po to, nelygu autoriaus fantazija – panaudoti juos rinkodaroje ar parduoti nedraugiškų šalių spec. tarnyboms), ar tiesiog padidinti alkoholio pardavimus – jei paso nuolat nesinešioji, tai eidamas pirkti jį susirandi, įsidedi, rodai, parneši, išimi, padedi. Vienas vargas, todėl vienu ypu perki daug daugiau, kad vėl greit neprireiktų. O parsinešęs suvartoji, kad nesugestų (norėdamas išgerti, priežastį surasi).
Kolega laborantas-filosofas, Merfio dėsnių mėgėjas, šiuo klausimu prisiminė vieną: „Nereikia ieškoti blogos valios ten, kur viską galima paaiškinti kvailumu“. Nesutinku, kvailumo atmintinės sumanytojams tikrai neprikiši, kvailiai tiek pinigų neuždirba. Ką gi, ir geriausiems pasitaiko. O juk nepatenkintiems paso rodymu buvo galima pasiūlyti už simbolinį 100 eurų mokestį pasikeisti turimą lojalumo kortelę į kortelę su nuotrauka ir užrašu „Pilnametis“. Teisybė, keičiant kortelę tektų parodyti ir pasą, bet tik vieną kartą.
Dar vienas pakasto šuns paieškos rezultatas – pagaliau ir Lietuvos verslas pradėjo taikyti atsakingo požiūrio (angliškai – responsible care) principą. Be ilgų išvedžiojimų šis principas reiškia, kad verslas visuomenės dorovei, sveikatai, socialinei saugai ir pan. daro daugiau, negu reikėtų pagal įstatymus. Visuomenėje, kur vertinamas geras vardas, tai greit ir su kaupu atsiperka. Vėliau tai tampa nerašyta norma, nebereikia ir įstatymų.
Skrisdamas vienu žinomų avialinijų lėktuvu mačiau tokį įvykį – palydovė greta sėdėjusiam tautiečiui atsisakė duoti trečią brendžio butelį (ten tie mažyčiai buteliai po 30 ar 40 mililitrų, tris supylus net stiklinės nesigautų). Nemanau, kad taupė aviakompanijos pinigus ar sutaupytus butelius tempė namo. Sakyčiau, saugojo gerą kompanijos vardą, kuriam tikrai pakenktų iš lėktuvo išlipantys geru brendžiu kvepiantys, bet aplinkoje nebesusigaudantys keleiviai. Ir savo klientus saugojo – svetimoje šalyje ir šiaip nėra paprasta, o padauginus – juo labiau. Gaila, ši kompanija iš Lietuvos jau neskraidina.
Svečioje šalyje su vietiniu pažįstamu sėdėjau kavinėje. Greta pietavo didelė šeima; vaikai greit užkando ir išbėgo į lauką žaisti, o suaugusieji užsisakė vyno. Pažįstamui pasakiau – kokia graži šeima, prie vaikų negeria alkoholio. Jis labai nustebo – taigi pas mus negalima atnešti alkoholio, jei prie stalo yra vaikų. Nenorėjau pasirodyti laukiniu ir nebesiaiškinau, ar čia verslo atsakingas požiūris, ar įstatymai ten tokie.
Beje, atsakingo požiūrio principo taikymą vietoj įstatymų numato ir Lietuvoje taikomi Europos Sąjungos teisės aktai. Besidomintiems kaip pavyzdį nurodyčiau Direktyvos 2012/19/ES 13 straipsnio 2 dalį arba 24 straipsnio 3 dalies f punktą, ten tik po vieną sakinuką.
Užuomazgų yra ir Lietuvoje. Be jokių įstatymų ir atmintinių didesnės parduotuvės įrengia šeimos vietas aikštelėse, kasas su pirmenybe nėščiosioms ir pirkėjams su vaikais. „Užsikrečia“ net paprasti žmonės – jau ne išimtis, o nerašyta taisyklė įleisti įvažiuojantį iš šalutinio kelio.
Garsioji atmintinė įkvėpė kolegą laborantą-filosofą (jis viengungis ir labiau filosofinės pakraipos, ypač kai išgeria) pasiūlyti dar vieną atmintinę – prekybos centrai neparduos alkoholio akivaizdžiai apsvaigusiems pirkėjams ir pirkėjams su mažamečiais vaikais. Pasiūlymas gimė, vėliau švenčiant buvo nuspręsta, pasiūlymą pakeisti – išbraukti tą dalį, kuri sako apie nepardavimą apsvaigusiems. Reiks aptarti pasiūlymo praktinį įgyvendinimą – pavyzdžiui, kuriame kodekse apibrėžta mažamečio sąvoka, kaip kasininkė turės įsitikinti, kad pirkėjo vaikai (ne)mažamečiai (ir išvis, ar tai pirkėjo vaikai, ar giminaičių, ar kokie priklydę), ar daryti išimtį, kai pirkėjas tik su vienu vaiku, ar tokia atmintinė nediskriminuotų gyventojų pagal vaikų (ne)turėjimą, ką daryti asmeniui, kuris vienas augina mažametį vaiką (įstatymai draudžia tokį palikti vieną namuose), ir t.t. Mes, laborantai-filosofai, žalių idėjų į pasaulį neišleidžiame.
Teatro gero vardo pradžia rūbinėje, parduotuvės – prie kasų. Ką prie jų padėti – pornografiją ar duoną kasdieninę, renkasi parduotuvė, o pirkėjas renkasi, kokį vardą duoti tokiai parduotuvei. Pirkėjo sprendimo, jei jis cenzūrinis, niekam neapskųsi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!