Begaliniai mokesčiai
Dėl vyriausybės tarnautojų kiekio, šalis kenčia nuo per didelių mokesčių. 21 proc. PVM, Pelno mokestis įmonėms ir Pajamų mokestis asmenims, Kapitalo Prieaugio mokestis, SODRA ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas.
Kitaip nei daugelis mano, visi mokesčiai keliauja iš vartotojo kišenės. Anot apytikslių skaičiavimų apie 60 – 70 proc. bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą bei alina valstybę, tai galiausiai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje.
Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu taikome kapitalizmo ir socializmo mišinį. Būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Vyriausybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro lygmens, kurį peržengus pasiekiamas priešingas efektas, žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei išeiviją.
Užburtas melo ratas
Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmonės bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugų realizavimą. Šešėlinė ekonomika ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šioms įmonėms bei individams garantuotų pražūtį.
Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn visų ją įgyvendinančių savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa kone priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kiek įmanoma daugiau pajamų šiam nepasotinamam monstrui išlaikyti, lieka tam abejingi.
Štai prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, pagal kurią visas nekilnojamas turtas bei automobiliai būtų apmokestinti, teigdamas, jog „visos kitos ES narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti“.
Prancūzai siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Apžvelkime: šiuo metu jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, pajamos bei kapitalo prieaugis, planuojama apkomestinti nekilnojamą turtą, automobilius.
Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir vienintelė priežastis, kodėl dar nėra mokesčio už lytinius santykius, yra ta, kad jai labiausiai reikia daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!
Ant moralinės bedugnės krašto
Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“. Todėl mes esam linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“. Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai laikui bėgant praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, tai galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Atskaitingumo trūkumas valstybiniame lygmenyje
Seimas su 141 nariais yra it sunkiai pažabojamas žvėris. Partinė rinkimų sistema įpareigoja parlamentarus paklusti partinei hierarchijai, o ne rinkėjų valiai. Partijoms egzistuoti reikalingos lėšos, tai leidžia interesų grupėms, oligarchams ir net kitoms šalims daryti įtaką partijų pozicijai. Vadinasi, partijos jeigu ne de facto yra įsivėlusios į korupciją, tai bent yra arti ribos, kurios nevalia kirsti.
Atsižvelgiant į gyventojų skaičių parlamento dydis yra neproporcingai didelis. Trims milijonams žmonių nereikia 141 atstovų su palyda, kurie visi naudoja valstybines lėšas. Vienas parlamentaras atstovauja 22 tūkst. gyventojų, tad 22 tūkst. turi išaikyti vieną Seimo narį bei jo palydą. Tiek parlamento, tiek ir vyriausybės apimtis yra per dideli lyginant su gyventojų skaičiumi.
Lietuvos dydis panašus į didelio miesto dydį, o ji turi išlaikyti valstybinio masto infrastruktūrą: armiją, ambasadas, kelius, tiltus, medicininines įstaigas, kelioliką miestų bei apygardų ir t.t. Neįmanoma tokiam mažam gyventojų kiekiui remti šios didelių išteklių reikalaujančios infrastruktūros ir tuo pačiu metu prisidėti prie kapitalo bei darbo rinkos plėtimo.
Niekada neužteks lėšų šiam godžiam mechanizmui išlaikyti. Vienintelė priežastis, kodėl Lietuva dar nesulaukė Graikijos likimo, yra Europos Sąjungos pinigai. Mes negalime judėti ta pačia linkme, nes anksčiau ar vėliau tai turės tragiškų pasekmių visai tautai. Ir jokie mokesčiai mums nepadės išbristi iš šios peklos.
Sekant Graikijos pėdomis
Mes peremėme visus neigiamus Graikijos bruožus neturėdami nei vokiečių infrastruktūros, nei jų darbo etikos. Manau, kad mūsų valdžia tokia pat „efektyvi“ kaip ir italų bei graikų, ir anksčiau ar vėliau nuves Lietuvą prie tokio paties likimo.
Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtina ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kuri yra palankesnė prancūzų bei vokiečių fermoms, o ne lietuvių ūkiams.
Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę nespėję užsitikrinti, jog bus kuo ją pakeisti, tai garantavo didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Mūsų nuolatinis priešinimasis Rusijai yra baudžiamas aukštesnėmis dujų, naftos bei elektros kainomis.
O bet tačiau… Neužtenka tiesiog kritikuoti ir baksnoti į klaidas, reikia ieškoti sprendimų. Panagrinėkime, kur slypi mūsų jėga ir kas padėtų išbristi iš dabartinės padėties.
1. Nepalanki Lietuvos geografinė padėtis.
Mes iš esmės esame tarp dviejų galingų valstybių: Rusijos ir Vokietijos. Istorija yra pažymėta šių dviejų galiūnių kovomis, tačiau dabar jos yra ekonominės sąjungininkės, tad progai pasitaikius mes esame ekonomiškai engiami. Tokia jau ta mūsų geografinė realija. Vis dėlto sudėti ginklų nevalia, verčiau reikia pažvelgti, kaip tai galima pakreipti savo naudai. Mano galva, mūsų tikslas yra tapti panašiu į Honkongą, kartu nesileidžiant, kad mus prarytų. Mes turime puikų uostą bei išvystytas geležinkelio linijas. Taip pat kontroliuojame pagrindinį geležinkelio perkėlimo punktą. Ir visa tai turime pasitelkti saviems tikslams įgyvendinti.
2. Mums būtina energetinė nepriklausomybė.
Ignalinos atominė jėgainė privalo būti pakeista alternatyvia jėgaine. Dujų suskystinimo ir laikymo terminalai privalo kaip įmanoma greičiau būti užbaigti ir pradėti naudoti. Naftotiekis tarp Klaipėdos ir Mažeikių skubiai turi būti paruoštas abipusei veiklai, tiek naftos importui, tiek ir perdirbto produkto eksportui.
3. Lito svarba.
Manau, kad priėmę eurą, mes prarasime savo ekonomikos kontrolę. Reikia leisti litui konkuruoti su euru. Pasitaikius tinkamai progai, būtų buvęs protingas žingsnis pririšti litą prie aukso kainos. Tai pakeltų lito kursą rinkoje iki galbūt netgi Šveicarijos franko lygmens bei padėtų pažaboti infliaciją. Deja, šis traukinys jau senokai iškeliavo ir yra nebesustabdomas.
4. Valstybės įtakos mažinimas.
Viską, ka tik įmanoma reikia privatizuoti ir suteikti kontrolę rinkai. Reikia turėti omenyje, kad privatizacija neišspręs problemos dėl vyriausybės burbulo. Būtina, pradedant parlamentu, dramatiškai mažinti valstybės tarnautojų algas. Reikia ne tik perpus mažinti parlamentarų algas, bet ir jų skaičių – iki 51 asmens, kad tai atitiktų administracinius rajonus. Reikia keisti rinkimų sistemą, ir pereiti prie tiesioginės rinkimų sistemos – daugiau jokio balsavimo už partijas. Tai garantuotų, jog kursis frakcijos, kurios formuos vyriausybę, pasiryžusią tarnauti rinkėjų bei tautos gerovei. Reikia nepamiršti riboti ir Seimo narių kadencijų laikotarpį. Negana to, Seimui užtektų rinktis kelis mėnesius per metus, tai yra sėkmingai pritaikusios nemažai Amerikos valstijų. Tai verčia jas koncentruotis į savo darbą ir neleidžia tuščiai priiminėti įstatymų vien tam, kad būtų ką parodyti tautai. Tai leistų Seimo nariams grįžti į savo rinkimines apygardas ir iš arti išvysti, kokius padarinius sukėlė jų priimti įstatymai. Mes nenorime profesionalių politikų. Laikotarpiu, kada Seimas nebūtų aktyvus, vyktų Savivaldybių bei rinkėjų susirinkimai.
5. Vyriausybės pertvarkymas, užtikrinant skaidrumą, efektyvumą bei atskaitingumą.
Ši idėja reikalauja atskiro straipsnio, tačiau tai žūtbūtinis žingsnis.
6. Sumažinti Pajamų mokestį iki 5 proc. visiems privatiems asmenims bei korporacijoms.
7. Lietuvai reikia pasilikti tik vieną mokestį.
Lietuvai užtektų tik vieno mokesčio, t.y. 10-15 proc. vartojimo mokesčio. Tai užtikrintų, jog mokesčiai nekiltų daugiau nei iki 15 proc. Iš pradžių aš pašalinčiau PVM mokestį maistui arba bent jau sumažinčiau jį iki 2-5 proc.. Tai padėtų ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir ūkininkams, kuriems nebereiktų konkuruoti su lenkiškais produktais. Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus benzinui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Užtenka remti baltarusišką kontrabandinį benziną ir tabaką.
8. Pradėti socialinės apsaugos privatizacijos procesą kaip tai buvo padaryta Čilėje.
9. Pasirūpinti, kad privatus sveikatos draudimas būtų prieinamas ateities kartoms.
10. Nešališkai pašalinti korumpuotus pareigūnus iš vyriausybės, pradedant Teisingumo sistema.
Mums reikia sistemos, kurioje korumpuoti teisėjai būtų pakeičiami kitais.
11. Reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę bei patriotizmą.
Nevalia užmiršti ir auklėjimo svarbos. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Iš patirties kalbu sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link.
Amerikoje dirbdamas su menonitais bei amišais (anabaptistų krikščionių denominacija) pastebėjau, kad paprastas gyvenimas turi nemažai žavesio. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi akcentuoti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima bei Tėvynė.
Apibendrinant, visa tai, ką čia pateikiau, nėra nei labai originalu, nei labai įžvalgu, tačiau šie žingsniai yra būtini. Atskiras jų taikymas nebūtų efektyvus,tai labiau sisteminis metodas. Lietuvos vyriausybė kartu su išeivių bei visų Seime esančių partijų pagalba turėtų sukurti penkiametį finansinį planą. Tai turi būti įvykdyta kaip įmanoma greičiau.
Nuolatos girdžiu, kad šis planas egzistuoja, tačiau kur jis? Yra viena rašliava, kurioje nurodyti 244 prioritetai, tačiau tai ne planas, o tik pirkinių sąrašas, kur viskas yra svarbu. Šis planas labiau panašus į rinkiminės kampanijos pažadus. Rimtas finansinis planas turėtų būti glaustas ir suprantamas ne tik jį sukūrusiai vyriausybei, bet ir vidutiniam šalies gyventojui. Belieka viltis, kad mūsų vyriausybė pademonstruos ryžtą ne tik nutarti dėl Lietuvos ekonominių perspektyvų bei penkiamečio ekonominio plano, bet ir laikytis jame numatytų tikslų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!