Už kairiuosius balsavau ir dėl to, kad iš valdžios pasitrauktų dešinieji, kad Lietuvą pradėtų valdyti nauji žmonės, kad valdytų kitaip nei tai darė Kubilius, kuris, švelniai tariant, per ketverius metus „užkniso juodai“.

Atidžiai stebėjau tai, kas vyko iki rinkimų, jų metu ir po jų. Ir stebėti tai buvo visai nesmagu: atvirai išsakyta prezidentės parama konservatoriams prieš rinkimus, akivaizdžiai pažeidžiant sąžiningos ir nešališkos rinkimų kovos taisykles. Išpūstas ir tendencingas rinkėjų papirkimo burbulas, kuris buvo dirbtinai pučiamas po pirmojo rinkimų turo, kai tarp daugybės įvairiausių pažeidimų, kuriuose buvo minimos beveik visų partijų atstovų pavardės, iš konteksto buvo ištraukta viena partija, bandant įtikinti visą Lietuvą, kad ji rinkimus nupirko.

Nors neprisimenu nė vienų rinkimų per pastaruosius 8 metus, kuriuose nebūtų užfiksuoti balsų pirkimo ir pardavimo atvejai, tačiau tokį karštligišką ažiotažą teko matyti pirmą kartą. Jau tuomet nuojauta pradėjo kuždėti, kad valdantieji be kovos nepasiduos. Šiuos įtarimus dar labiau sustiprino netikėtas teisėsaugos institucijų įsikišimas į rinkimų kovą prieš pat antrojo Seimo rinkimų turo balsavimą, perkvalifikuojant kaltinimus vienoje garsioje ir seniai vilkinamoje byloje. Tačiau mano kantrybės taurė persipildė po antrojo rinkimų turo, kai pirmadienį, iš pat ryto, šalies vadovė, nespėjusi ateiti į darbą, pareiškė kad naujoje Vyriausybėje ji nenorės matyti vienos iš tų trijų partijų, už kurių koaliciją faktiškai balsavau ir aš.

Prezidentės argumentacija šiuo atveju tiesiog pribloškė: „Vyriausybės formavime negali dalyvauti partija, kuri įtariama rinkimuose padariusi daugiausiai šiurkščių pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir neskaidrios veiklos ir kurios partijos lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje“. Išeina taip, kad ši partija gali dalyvauti Seimo rinkimuose, ji gali dalyvauti sostinės valdžioje ir net Europos Parlamente, o štai Vyriausybėje šios partijos Dalia Grybauskaitė matyti nepageidauja. Ar šalies vadovė nepamiršo savo įgaliojimų ribų? Juk net ekspertai ir teisės specialistai, kurie niekada nepasižymėjo ypatingu palankumu tai politinei jėgai, kuri užsitraukė šalies vadovės nemalonia, šį kartą tiesiai šviesiai pareiškė, kad prezidentė perlenkė lazdą.

Vargu, ar artimiausiu metu sužinosime tikruosius tokio prezidentės pareiškimo motyvus. Ar tai yra paskutinis bandymas į valdžią grąžinti dešiniuosius, su kuriais D. Grybauskaitę pastaruoju metu siejo itin šilti santykiai? Ar tai konkurencijos baimė, juk pagal populiarumą visuomenėje D. Grybauskaitei nepriimtinos partijos lyderis yra vienas iš jos artimiausių konkurentų? Ar tai buvo bandymas pamatuoti rinkimuose daugiausiai mandatų laimėjusios partijos lyderio lankstumo ir paklusnumo laipsnį? Šiaip ar taip, šis prezidentės fokusas, bent jau kol kas, nepavyko.

Didžiausia kairioji partija pareiškė, kad laikysis iki rinkimų duotų įsipareigojimų, o nusikaltusios partijos pirmininkas net pažadėjo siekti Seimo pirmininko posto.

Tuo tarpu man taip ir liko neaišku, kodėl prezidentė mėnesį tylėjo, nors dar iki rinkimų puikiai žinojo kokios partijos susitarė derėtis tarpusavyje dėl vyriausybės formavimo. Kodėl šalies vadovė vis dar nori tęsti dešiniųjų politiką, nuo kurios visą Lietuvą jau pykina. O svarbiausia – kodėl ji nusispjovė į mano, ir dar 600 tūkst. žmonių, kurie balsavo už naująją trijų partijų koaliciją, nuomonę?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!