Mano vyras turi įprotį, dėl kurio kenčia visa šeima. Vaikai kenčia netiesiogiai, jie nieko nežino, bet mato mane sudirgusią, neišsimiegojusią, šeimoje nėra darnos.
Kiekvieną vakarą jis žiūri pornografiją. Beveik kiekvieną. Ir tai pateikia kaip normalų dalyką – nesigėdija, nesiteisina. Žiūri ir tiek.
Tai prasidėjo prieš kokius metus. Pirmus kartus pamačiusi pagalvojau, kad čia vienkartinis dalykas, ir nepuoliau iš karto piktintis. Kai žiūrėjo jau visą savaitę (visos savaitės vakarus) ir pasikalbėjau apie tai, paaiškino: vaikai maži, laiko tiems dalykams daug neturime, dirba fiziškai sunkų darbą, nori išsikrauti. Tai padeda išsikrauti.
„Geriau butelį vakarais daryčiau?“ – dar paklausė.
Bandžiau jį dažniau sugundyti, norėjau iškrauti. Nors su manimi miega, bet vis tiek žiūri. Bandžiau pasiūlyti įdomios veiklos, paruošiau vonią ar dar ką – niekas neveikė.
Kai vakare einu migdyti vaikų, jis užsidaro kambaryje su kompiuteriu. Su niekuo nesupainiosi, kas vyksta – nugirsti ir garsų, ir nesididžiuoju, bet patikrinu kompiuterio istoriją. Galų gale, jis to net neslepia.
Tiek įsitempiau iš nesupratimo, kodėl tą daro ir pasišlykštėjimo, ir tiek krito pasitikėjimas savimi, kad kiekvieną kartą eidama migdyti vaikų net negaliu būti jiems meili prieš miegą. Atlieku, ką reikia, paskaitau pasaką, o viena ausim klausau, ar vyras jau baigė, ir bandau neparodyti, kad tuoj pratrūksiu.
Barniai, mano verkimas, viskas baigiasi tuo pačiu. Jis atsako, kad visi turi kažkokių įpročių, ir tuo baigiam. Bet aš niekaip negaliu su tuo susitaikyti. Ką daryti? Ačiū už patarimus.
